Carinė „rusų pradų atkūrimo“ rusinimo praktika 1864-1904 m
5 teiginiai3 įrašai4 ryšiai
Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naikinimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika. „Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu.
„Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu. Nugalėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, tad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo rusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą jų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai.
Rusinimo politika 1864–1904 metais Šios politikos ėmėsi sukilimo slopintojas ir vienas jos sumanytojų Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasikvietęs į pagalbą seną savo pažįstamą Ivaną Kornilovą, kuris buvo paskirtas Vilniaus švietimo apygardos globėju. Programą sudarė kompleksas specialių ekonominės ir kultūrinės politikos priemonių, turėjusių susilpninti vietos dvarininkijos ekonomines pozicijas ir užtikrinti, kad Rusijos aneksuotose LLV žemėse, dabar oficialiai traktuojamose „nuo seno rusiškomis žemėmis“, viešajame gyvenime vietoje lenkų įsivyrautų rusų kalba, dominuojančias pozicijas įgytų Rusų stačiatikių bažnyčia, o valstiečių vaikai įsilietų į rusų aukštąją kultūrą.
Imperijos politikoje „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti jėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pačią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad po baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai įmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naikinimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.
Carinėje „rusų pradų atkūrimo“ praktikoje lietuvių kalba nebuvo įleista į švietimo įstaigas, o „rusų pradus“ turėjo diegti iš Rusijos gilumos atvykę rusai mokytojai.
„Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu. Nugalėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, tad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo rusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą jų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai.
Imperijos politikoje „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti jėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pačią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad po baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai įmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naikinimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.