Carinė „rusų pradų atkūrimo“ rusinimo praktika 1864-1904 m
5 teiginiai3 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, nebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naikinimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika. „Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu.
„Rusų pradų atkūrimo“ \npolitikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu. Nuga-\nlėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, \ntad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo \nrusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą \njų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai.
Rusinimo politika 1864–1904 metais \nŠios politikos ėmėsi sukilimo slopintojas ir vienas jos su-\nmanytojų Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasikvietęs į \npagalbą seną savo pažįstamą Ivaną Kornilovą, kuris buvo paskirtas Vil-\nniaus švietimo apygardos globėju. Programą sudarė kompleksas specialių \nekonominės ir kultūrinės politikos priemonių, turėjusių susilpninti vietos \ndvarininkijos ekonomines pozicijas ir užtikrinti, kad Rusijos aneksuotose \nLLV žemėse, dabar oficialiai traktuojamose „nuo seno rusiškomis žemė-\nmis“, viešajame gyvenime vietoje lenkų įsivyrautų rusų kalba, dominuo-\njančias pozicijas įgytų Rusų stačiatikių bažnyčia, o valstiečių vaikai įsilie-\ntų į rusų aukštąją kultūrą.
Imperijos politiko-\nje „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti \njėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pa-\nčią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad \npo baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai \nįmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje \nvisuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, \nnebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naiki-\nnimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.
Carinėje „rusų pradų atkūrimo“ praktikoje lietuvių kalba nebuvo įleista į švietimo įstaigas, o „rusų pradus“ turėjo diegti iš Rusijos gilumos atvykę rusai mokytojai.
„Rusų pradų atkūrimo“ \npolitikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu. Nuga-\nlėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, \ntad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo \nrusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą \njų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai.
Imperijos politiko-\nje „lenkų klausimu“ viršų gavo tie, kurie manė, kad regione reikia veikti \njėga, neieškant konsensuso su vietos visuomene. Jie tikėjosi pakeisti pa-\nčią kultūros dirvą, leidžiančią separatizmui nuolat atsigauti, ir manė, kad \npo baudžiavos panaikinimo, valstiečius pavertus savarankišku luomu, tai \nįmanoma pasiekti. Juk separatizmas tarpo pirmiausia vietos bajoriškoje \nvisuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė, \nnebuvo tos tautos nariai, tad rusintojai manė laimėti „lenkų pradų naiki-\nnimo“ politiką papildę „rusų pradų atkūrimo“ politika.