Vytauto šalininkai

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau kiti, 1383 metai, atnešė Vilniui dar didesnę nelaimę. Didelė kryžiuočių kariauna, vadovaujama Ordino didžiojo magistro ir maršalo Konrado Valenrodo, išvien su Vytautu ir jo šalininkais atžygiavę atsiimti Skirgailos užvaldyto šio paveldo, rugsėjo 11-ą apsupo Trakų pilį. Nepaisant įnirtingos gynybos, kelias dienas užsitęsus atakai, mūrai buvo bombardų sugriauti, įgula priversta pasiduoti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Nuolatinės atakos iš tiesų smarkiai kamavo įsitvirtinusią įgulą, bet niekas neįstengė palaužti lenkų narsos ir ištvermės Moskoževskio gynybos linijose. Tas šaunus karys, išvaręs iš tvirtovės visus įtartinus žmones, juolab tuos, kurie galėjo slapčia linkti į Vytauto pusę, įstengė duoti smarkų atkirtį penkias savaites nesiliaujantiems įnirtingiems apsupusiųjų antpuoliams. Niekas nebuvo išleista iš akių Moskoževskiui ginant jam patikėtą pilį: atakas atgieždavo sumaniais ir ūmiais išpuoliais; priešo padarytą žalą ir išardas taip apsukriai ir išmoningai užtaisydavo, jog atrodė, kad įgula tik stiprėjanti, vis daugiau įgaudama drąsos, o tvirtovė atrodė vis grėsmingesnė.