Kadangi ir šioje yra nemažai pasi savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo nėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy venusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos miestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją, jeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos religijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija.
Labai sukrės\nta šio nutikimo, deivė klaidžiojo visur, ieškodama neištikimo\nvyro; gailios ašaros, kurias ji išliejo, virto gryno aukso lašais.\nSkandinavai taip pat manė, kad dėl tos kelionės deivė Frėja\ntapo žinoma įvairiuose kraštuose ir buvo garbinama įvairių\ntautų. Beveik tokį patį, kaip užrašytasis Edoje, pasakojimą ap\ntinkame mūsų kaimiečių padavimuose.
Vietiniai kaimiečiai dar nepaliauja tikėję, kad esama žmo nių, susidėjusių su koboliais, kurie jiems slapčia neša dovanų w Skandinavams tai buvo mitinės būtybės, tačiau įkyrios ir ir zlios; su jomis buvo galima kovoti ir jas užmušti. Jos turėjo savo sei mą ir karalienę, vardu Huldą, kuri turėjo dvi dukteris - Tergerdą (Thergerd) ir Irpą (Yrpo). Jos statė šventyklą Odino garbei, gyveno miškuose ir Siaurės šalyse (Islandų saga, pavadinta Huldasaga).
Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Iš minties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maiti na vieną savo šaknį. Ežerą valdo išminčių išminčius Mimiras. Kai Odinas panorėjo atsigerti iš to šaltinio, tai turėjo už tai ati duoti vieną savo akį.