Skandinavai

PDF 20

Vikingų epo-\nchoje prie jūros gyvenusiems prūsams ir kuršiams teko atremti\nplėšikaujančius skandinavus. Tiesa, kuršiai XI a.

PDF 84

Kadangi ir šioje yra nemažai pasi­ savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo­ nėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy­ venusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos miestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją, jeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos religijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija.

PDF 128

Labai sukrės­\nta šio nutikimo, deivė klaidžiojo visur, ieškodama neištikimo\nvyro; gailios ašaros, kurias ji išliejo, virto gryno aukso lašais.\nSkandinavai taip pat manė, kad dėl tos kelionės deivė Frėja\ntapo žinoma įvairiuose kraštuose ir buvo garbinama įvairių\ntautų. Beveik tokį patį, kaip užrašytasis Edoje, pasakojimą ap­\ntinkame mūsų kaimiečių padavimuose.

PDF 181

Vietiniai kaimiečiai dar nepaliauja tikėję, kad esama žmo­ nių, susidėjusių su koboliais, kurie jiems slapčia neša dovanų w Skandinavams tai buvo mitinės būtybės, tačiau įkyrios ir ir­ zlios; su jomis buvo galima kovoti ir jas užmušti. Jos turėjo savo sei­ mą ir karalienę, vardu Huldą, kuri turėjo dvi dukteris - Tergerdą (Thergerd) ir Irpą (Yrpo). Jos statė šventyklą Odino garbei, gyveno miškuose ir Siaurės šalyse (Islandų saga, pavadinta Huldasaga).

PDF 184

Šie dievaičiai atitinka Antikos Paną.\nPrūsijos kronikininkų, besivadovaujančių Olafo Didžiojo\n„Istorija“ , manymu, paskutines penkias dievaičių rūšis lietu­\nviai perėmę iš skandinavų.\n30 Stenden Lettische Grammatik.

PDF 228

Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Iš­ minties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maiti­ na vieną savo šaknį. Ežerą valdo išminčių išminčius Mimiras. Kai Odinas panorėjo atsigerti iš to šaltinio, tai turėjo už tai ati­ duoti vieną savo akį.

PDF 238

Apskritai reikia ma­ nyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies pe­ rėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikė­ si švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę gi­ les, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.

PDF 38

Į tai atsi­ žvelgus, nesunku padaryti prielaidą, jog tam tikri žmo­ nės iš Šiaurės Azijos, patraukę iš pietesnių šios pasaulio dalies kraštų beveik poliarinio rato link, eidami iš rytų j vakarus, galėjo per Lapiją patekti į Skandinaviją arba i Švediją ir Norvegiją. Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvy­ kimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant; tai patvirtina skandinavų giminės bruožai, panašūs į skitų. Iš tiesų tik taip galima įspėti mįslę didžios senovinės Šiaurės Europos tautos, kuri tolimiausioje senovėje vadinama hi­ perborėjų, o vėliau skandinavų, giminingų keltams, var­ du, nes ir šie kilę iš skitų lizdo.

PDF 165

Beje, vėliau nustatyta, kad vietinės prekės niekad nebuvo gabenamos šia upe aukštyn, bet tik jūros link. 168 Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Es­ tijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis. Nėra jokių prieštaravimų dėl šio kelio egzistavimo, atvirkščiai, yra išlikusių jo pėd­ sakų2.

PDF 177

Taip pat įvai­ riai buvo vadinamos ir įlankos: Plinijus Rygos įlanką va­ dina Sinus Clytipenus, kurios gale yra sala Lairis, šian­ dien Eželis2, Kitos mums mažiau rūpi, todėl ir pralei­ džiame. 180 Išliko gal pats tinkamiausias Baltijos pavadinimas, nes pirmiausia atsirado iš prie jos įsigalėjusios tautos vardo. Senovės skandinavų, gal seniausių šios jūros šei­ mininkų, kalba Balt arba Beet reiškė vandens telkinį; iš jo Malte-Brunas kildina jūros pavadinimą3.

PDF 221

Prie Rusnės, kiek\nžemiau Sancinės, dešinėje pakrantėje ir prie įlankos, yra\n223\n\n## Puslapis 221\n\nkaimas Sena Rusia, Sienas-Russ; ši vieta verta visokeriopo\ntyrinėtojo dėmesio, nes ten turėjusi būti pilis arba viena\nseniausių lietuvių kolonijų. Garsus senovės šiaurės mies­\ntas Assagard, apie kurį ir jo buvimo vietą parašyta tiek\nprieštaringų nuomonių, be abejo, buvęs Rusioje, kur nuo­\nlat gyveno skandinavai. Sis pavadinimas kilo iš skandina­\nvų religijos ir reiškė vietą, kurioje buvo mitinių tos liau­\ndies pusdievių ir senovės didvyrių, vadinamų asais, kurių\nprotėviai kartu su Odinu atėjo nuo Azovo jūros.

PDF 242

Istorikas, rašęs jau praėjus šio Kauno įkūrėjo amžiui, neįsigilinęs į istorines detales, galėjo vadinti jam žinomais vardais šią ir anksčiau minė­ tas žemes pagal jų padėtį; tačiau Protono III amžiuje tų pavadinimų dar nebuvo1. Taip pat skandinavų užkariavi­ mai lietuvių žemėse buvo labai seni ir dideli. Tai patvir­ tina Nestoro pateiktos žinios, kad skandinavams priklau­ sė daug kraštų ir tautų2.

PDF 38

Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. Skandinavai, būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų, tu- rėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. Vienas iš jų svar- biųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą, skiriantį tų upių aukštupius).

PDF 84

Mat jie ne tik kad buvo su helenais tos pačios kilmės - kaip\ntatai paaiškės pažinus jų senovės istoriją, - bet ir turėjo vieną\nir tais pačiais principais besiremiančią religiją, pamėgdžiojan-\nčią beveik visas menkiausias smulkmenas.\nNet atrodo, kad Graikijos ir senosios Romos dievai, išgui­\nti iš pietų, persikėlė į Lietuvos kraštus ir, mokslo šviesą atneš­\ndami, susitaikė su senovine vietos tikyba. Su šių dviejų religijų\nsistemomis sumišo trečioji, tai yra skandinavų, o iš tos sam­\nplaikos kilo mitologija, kurią imamės išdėstyti.

PDF 127

Ją tebežino lietu­ viai, ypač senojoje Trakų vaivadijoje, latviai ir estai. Anot visų tyrimų, šios deivės ypatybės buvo perimtos iš skandinavų, kurie ją vadino Frėja; ji buvo jūrų ir ugnies dievo, žemiškos laimės, turtų, sostų dalintojo Niordo duktė, o pati buvo laisvės, nepriklausomybės, malonumų, meilės poezijos mo­ tina *. Be to, ji raita nulėkdavo į kiekvieno mūšio lauką ir pasi­ dalydavo su Odinu žuvusių karių vėles, lietuviškai vadinamas murgais (murgi).

PDF 189

O į klausimą, kada apsi­ vilkti baltus vestuvinius drabužius, motina atsako: tą dieną, kai švies devynios saulės. Tas skaičius devyni yra religinis, ypač, kaip pažymi ponas Rėza, Prūsijos lietuviams, kurie jį perėmė iš skandinavų. Todėl laikas buvo dalijamas į devynis tam tikrus periodus, ir tam skaičiui būdavo priskiriamos įvai­ rios ypatybės.

PDF 220

Iškyla kitas klausimas: kaip šis raidynas pateko į Žemaitiją?\nAtsakymas trumpas: pajūrio Lietuva, kaip ir Biarmija, buvo\nužkariauta skandinavų - tai patvirtins tolesnis šios istorijos tę­\nsinys, - todėl tos šalys galėjo turėti tarpusavio ryšių, - taigi ir\nauksas, ir menininkai, ir naudingieji mokslai buvo bendri abiem\nkraštams.\nApie šio lobio suradimą Švėkšnos klebono kunigo kanau­\nninko Juozapo Januškevičiaus sode buvo žinoma visiems to kraš­\nto gyventojams.

PDF 349

Senovės prūsų merginas, jeigu norė­ davo jas vesti, turėdavo iš tėvų nusipirkti1. Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebi­ me vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma tei­ sėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus mo­ terys neturėjo tokios reikšmės ir nors jų vaikai, tėvo pripažin­ ti, buvo laikomi teisėtais, kaip ir pagimdyti pirmosios žmonos, vis dėlto ta daugpatystė buvo labai apribota, net iki to, kad kitos žmonos buvo laikomos vergėmis ir namų nuosavybe, ku­ rią po šeimininko mirties pasidalydavo įpėdiniai; jos būdavo arba iš paimtų per karą, arba nupirktos iš vargingų tėvų. O iš tikrųjų senovinė teisė ir papročiai numatė vienpatystę; juk ki­ tos lietuvių genties tautos laikėsi šito griežčiau negu prūsai; mat istorijoje nematome net pėdsako, kad lietuvių didikai ir kunigaikščiai būtų turėję daugiau kaip vieną žmoną; vėl ves­ davo tiktai po žmonos mirties.

PDF 357

Romėnai darydavo pakirptuves\nįvairiomis gyvenimo aplinkybėmis, įvairiais būdais: per vestu­\nves nukirpdavo kasas ir paaukodavo Junonai; tai vadinosi He-\nratelea, tai maždaug atitinka ką tik aprašytas apeigas. Pasak\nislandų sagose esančių padavimų, skandinavai taip pat žinojo\npakirptuves. Senovės lenkai ypač laikėsi šio papročio.

PDF 71

Prisiplėšę vieni jų grįždavo į tėvynę, o kiti ten apsigyvendavo’, statėsi gynybines pilis su jas supančiais valsčiais. Vieną iš tokių gyvenviečių primena Žemaitijos miestelis Grotinga* — gotų grotingų, arba grutingų, gyvenvietė, o šie buvo žinomi Ostgotų istorijoje (§ 362). Apskritai jūros pakrantės, besitęsiančios nuo Nemuno iki Dauguvos žiočių, didžiausią skandinavų ant­ plūdį ėmė patirti nuo VI amžiaus.