Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
25 teiginiai33 įrašai11 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 25 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–25 iš 25 teiginių
Vikingų epochoje prie jūros gyvenusiems prūsams ir kuršiams teko atremti plėšikaujančius skandinavus.
PDF 20
Vikingų epochoje prie jūros gyvenusiems prūsams ir kuršiams teko atremti plėšikaujančius skandinavus. Tiesa, kuršiai XI a.
Narbutas rašo, kad skandinavai Frėjos kelione aiškino jos žinomumą ir garbinimą įvairiuose kraštuose.
PDF 128
Labai sukrėsta šio nutikimo, deivė klaidžiojo visur, ieškodama neištikimo vyro; gailios ašaros, kurias ji išliejo, virto gryno aukso lašais. Skandinavai taip pat manė, kad dėl tos kelionės deivė Frėja tapo žinoma įvairiuose kraštuose ir buvo garbinama įvairių tautų. Beveik tokį patį, kaip užrašytasis Edoje, pasakojimą aptinkame mūsų kaimiečių padavimuose.
Narbutas rašo, kad skandinavams koboliai buvo įkyrios ir irzlios mitinės būtybės, su kuriomis buvo galima kovoti ir jas užmušti.
PDF 181
Vietiniai kaimiečiai dar nepaliauja tikėję, kad esama žmonių, susidėjusių su koboliais, kurie jiems slapčia neša dovanų w Skandinavams tai buvo mitinės būtybės, tačiau įkyrios ir irzlios; su jomis buvo galima kovoti ir jas užmušti. Jos turėjo savo seimą ir karalienę, vardu Huldą, kuri turėjo dvi dukteris - Tergerdą (Thergerd) ir Irpą (Yrpo). Jos statė šventyklą Odino garbei, gyveno miškuose ir Siaurės šalyse (Islandų saga, pavadinta Huldasaga).
Narbutas perteikia Prūsijos kronikininkų nuomonę, kad lietuviai paskutines penkias dievaičių rūšis perėmė iš skandinavų.
PDF 184
Šie dievaičiai atitinka Antikos Paną. Prūsijos kronikininkų, besivadovaujančių Olafo Didžiojo „Istorija“ , manymu, paskutines penkias dievaičių rūšis lietuviai perėmę iš skandinavų. 30 Stenden Lettische Grammatik.
Narbutas primena, kad skandinavų mitologijoje Išminties šaltinį valdo Mimiras, o Igdrasilis jame maitina vieną savo šaknį.
PDF 228
Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Išminties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maitina vieną savo šaknį. Ežerą valdo išminčių išminčius Mimiras. Kai Odinas panorėjo atsigerti iš to šaltinio, tai turėjo už tai atiduoti vieną savo akį.
Narbutas mano, kad skandinavai tikėjimą šventojo ąžuolo reikšme iš dalies perėmė iš lietuvių.
PDF 238
Apskritai reikia manyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies perėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikėsi švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę giles, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.
Narbutas darė prielaidą, kad dalis žmonių iš Šiaurės Azijos per Lapiją galėjo patekti į Skandinaviją, Švediją ir Norvegiją.
PDF 38
Į tai atsižvelgus, nesunku padaryti prielaidą, jog tam tikri žmonės iš Šiaurės Azijos, patraukę iš pietesnių šios pasaulio dalies kraštų beveik poliarinio rato link, eidami iš rytų j vakarus, galėjo per Lapiją patekti į Skandinaviją arba i Švediją ir Norvegiją. Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvykimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant; tai patvirtina skandinavų giminės bruožai, panašūs į skitų. Iš tiesų tik taip galima įspėti mįslę didžios senovinės Šiaurės Europos tautos, kuri tolimiausioje senovėje vadinama hiperborėjų, o vėliau skandinavų, giminingų keltams, vardu, nes ir šie kilę iš skitų lizdo.
Narbutas spėjo, kad skandinavai iš Baltijos jūros per Nevą ir Ladogos ežerą galėjo pasiekti Pailmenės slavus.
PDF 165
Beje, vėliau nustatyta, kad vietinės prekės niekad nebuvo gabenamos šia upe aukštyn, bet tik jūros link. 168 Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Estijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis. Nėra jokių prieštaravimų dėl šio kelio egzistavimo, atvirkščiai, yra išlikusių jo pėdsakų2.
Narbutas rašė, kad Malte-Brunas Baltijos jūros pavadinimą kildino iš senovės skandinavų žodžio Balt arba Beet.
PDF 177
Taip pat įvairiai buvo vadinamos ir įlankos: Plinijus Rygos įlanką vadina Sinus Clytipenus, kurios gale yra sala Lairis, šiandien Eželis2, Kitos mums mažiau rūpi, todėl ir praleidžiame. 180 Išliko gal pats tinkamiausias Baltijos pavadinimas, nes pirmiausia atsirado iš prie jos įsigalėjusios tautos vardo. Senovės skandinavų, gal seniausių šios jūros šeimininkų, kalba Balt arba Beet reiškė vandens telkinį; iš jo Malte-Brunas kildina jūros pavadinimą3.
Narbutas Assagardą laikė senovės šiaurės miestu Rusioje, kur, jo teigimu, nuolat gyveno skandinavai.
PDF 221
Prie Rusnės, kiek žemiau Sancinės, dešinėje pakrantėje ir prie įlankos, yra 223 ## Puslapis 221 kaimas Sena Rusia, Sienas-Russ; ši vieta verta visokeriopo tyrinėtojo dėmesio, nes ten turėjusi būti pilis arba viena seniausių lietuvių kolonijų. Garsus senovės šiaurės miestas Assagard, apie kurį ir jo buvimo vietą parašyta tiek prieštaringų nuomonių, be abejo, buvęs Rusioje, kur nuolat gyveno skandinavai. Sis pavadinimas kilo iš skandinavų religijos ir reiškė vietą, kurioje buvo mitinių tos liaudies pusdievių ir senovės didvyrių, vadinamų asais, kurių protėviai kartu su Odinu atėjo nuo Azovo jūros.
Narbutas skandinavų užkariavimus lietuvių žemėse apibūdino kaip labai senus ir didelius.
PDF 242
Istorikas, rašęs jau praėjus šio Kauno įkūrėjo amžiui, neįsigilinęs į istorines detales, galėjo vadinti jam žinomais vardais šią ir anksčiau minėtas žemes pagal jų padėtį; tačiau Protono III amžiuje tų pavadinimų dar nebuvo1. Taip pat skandinavų užkariavimai lietuvių žemėse buvo labai seni ir dideli. Tai patvirtina Nestoro pateiktos žinios, kad skandinavams priklausė daug kraštų ir tautų2.
Skandinavai, būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų, turėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija.
PDF 38
Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. Skandinavai, būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų, turėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. Vienas iš jų svarbiųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą, skiriantį tų upių aukštupius).
Su šių dviejų religijų sistemomis sumišo trečioji, tai yra skandinavų, o iš tos sam plaikos kilo mitologija, kurią imamės išdėstyti.
PDF 84
Mat jie ne tik kad buvo su helenais tos pačios kilmės - kaip tatai paaiškės pažinus jų senovės istoriją, - bet ir turėjo vieną ir tais pačiais principais besiremiančią religiją, pamėgdžiojančią beveik visas menkiausias smulkmenas. Net atrodo, kad Graikijos ir senosios Romos dievai, išguiti iš pietų, persikėlė į Lietuvos kraštus ir, mokslo šviesą atnešdami, susitaikė su senovine vietos tikyba. Su šių dviejų religijų sistemomis sumišo trečioji, tai yra skandinavų, o iš tos samplaikos kilo mitologija, kurią imamės išdėstyti.
Anot visų tyrimų, šios deivės ypatybės buvo perimtos iš skandinavų, kurie ją vadino Frėja; ji buvo jūrų ir ugnies dievo, žemiškos laimės, turtų, sostų dalintojo Niordo duktė, o pati buvo laisvės, nepriklausomybės, malonumų, meilės poezijos mo tina .
PDF 127
Ją tebežino lietuviai, ypač senojoje Trakų vaivadijoje, latviai ir estai. Anot visų tyrimų, šios deivės ypatybės buvo perimtos iš skandinavų, kurie ją vadino Frėja; ji buvo jūrų ir ugnies dievo, žemiškos laimės, turtų, sostų dalintojo Niordo duktė, o pati buvo laisvės, nepriklausomybės, malonumų, meilės poezijos motina *. Be to, ji raita nulėkdavo į kiekvieno mūšio lauką ir pasidalydavo su Odinu žuvusių karių vėles, lietuviškai vadinamas murgais (murgi).
Tas skaičius devyni yra religinis, ypač, kaip pažymi ponas Rėza, Prūsijos lietuviams, kurie jį perėmė iš skandinavų.
PDF 189
O į klausimą, kada apsivilkti baltus vestuvinius drabužius, motina atsako: tą dieną, kai švies devynios saulės. Tas skaičius devyni yra religinis, ypač, kaip pažymi ponas Rėza, Prūsijos lietuviams, kurie jį perėmė iš skandinavų. Todėl laikas buvo dalijamas į devynis tam tikrus periodus, ir tam skaičiui būdavo priskiriamos įvairios ypatybės.
Atsakymas trumpas: pajūrio Lietuva, kaip ir Biarmija, buvo užkariauta skandinavų - tai patvirtins tolesnis šios istorijos tę sinys, - todėl tos šalys galėjo turėti tarpusavio ryšių, - taigi ir auksas, ir menininkai, ir naudingieji mokslai buvo bendri abiem.
PDF 220
Iškyla kitas klausimas: kaip šis raidynas pateko į Žemaitiją? Atsakymas trumpas: pajūrio Lietuva, kaip ir Biarmija, buvo užkariauta skandinavų - tai patvirtins tolesnis šios istorijos tęsinys, - todėl tos šalys galėjo turėti tarpusavio ryšių, - taigi ir auksas, ir menininkai, ir naudingieji mokslai buvo bendri abiem kraštams. Apie šio lobio suradimą Švėkšnos klebono kunigo kanauninko Juozapo Januškevičiaus sode buvo žinoma visiems to krašto gyventojams.
Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebi me vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma tei sėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus mo terys neturėjo.
PDF 349
Senovės prūsų merginas, jeigu norėdavo jas vesti, turėdavo iš tėvų nusipirkti1. Leisdamiesi nuo tryliktojo amžiaus gilyn į praeitį, pastebime vedybų papročius, bendrus lietuviams ir skandinavams, tai yra kad tik viena, pirmoji, žmona buvo iš tikrųjų laikoma teisėta žmona ir namų šeimininke, o vėliau paimtos į namus moterys neturėjo tokios reikšmės ir nors jų vaikai, tėvo pripažinti, buvo laikomi teisėtais, kaip ir pagimdyti pirmosios žmonos, vis dėlto ta daugpatystė buvo labai apribota, net iki to, kad kitos žmonos buvo laikomos vergėmis ir namų nuosavybe, kurią po šeimininko mirties pasidalydavo įpėdiniai; jos būdavo arba iš paimtų per karą, arba nupirktos iš vargingų tėvų. O iš tikrųjų senovinė teisė ir papročiai numatė vienpatystę; juk kitos lietuvių genties tautos laikėsi šito griežčiau negu prūsai; mat istorijoje nematome net pėdsako, kad lietuvių didikai ir kunigaikščiai būtų turėję daugiau kaip vieną žmoną; vėl vesdavo tiktai po žmonos mirties.
Pasak islandų sagose esančių padavimų, skandinavai taip pat žinojo pakirptuves.
PDF 357
Romėnai darydavo pakirptuves įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis, įvairiais būdais: per vestuves nukirpdavo kasas ir paaukodavo Junonai; tai vadinosi Heratelea, tai maždaug atitinka ką tik aprašytas apeigas. Pasak islandų sagose esančių padavimų, skandinavai taip pat žinojo pakirptuves. Senovės lenkai ypač laikėsi šio papročio.
Apskritai jūros pakrantės, besitęsiančios nuo Nemuno iki Dauguvos žiočių, didžiausią skandinavų ant plūdį ėmė patirti nuo VI amžiaus.
PDF 71
Prisiplėšę vieni jų grįždavo į tėvynę, o kiti ten apsigyvendavo’, statėsi gynybines pilis su jas supančiais valsčiais. Vieną iš tokių gyvenviečių primena Žemaitijos miestelis Grotinga* — gotų grotingų, arba grutingų, gyvenvietė, o šie buvo žinomi Ostgotų istorijoje (§ 362). Apskritai jūros pakrantės, besitęsiančios nuo Nemuno iki Dauguvos žiočių, didžiausią skandinavų antplūdį ėmė patirti nuo VI amžiaus.
Netrukus užsimezgė santykiai su skandinavais.
PDF 238
Netrukus užsimezgė santykiai su skandinavais. Tai jie, vadinami gotais, gyveno pajūryje nuo Oderio iki Vyslos, vadinosi gitonais arba variagais, prekiavo gintaru, žodžiu, ¡buvo užėmę visas Baltijos pakrantes ir paskutiniame amžiuje prieš Kristaus gimimą bei Kristaus eros pradžioje ¡buvo galinga, Danijos karalių valdoma tauta.
Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Es tijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis.
PDF 165
Beje, vėliau nustatyta, kad vietinės prekės niekad nebuvo gabenamos šia upe aukštyn, bet tik jūros link. 168 Gal senų seniausiais laikais skandinavai kitu keliu iš Baltijos jūros patekdavo į Nevo-s upę ir Ladogos ežerą, o iš ten — pas Pailmenės slavus, kurie iš Britanijos ir Estijos atgabentas prekes sugebėdavo pergabenti į pietus Volgos, Dono ir Dnepro upėmis. Nėra jokių prieštaravimų dėl šio kelio egzistavimo, atvirkščiai, yra išlikusių jo pėdsakų2.
Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvy kimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant; tai patvirtina skandinavų giminės bruožai, panašūs į skitų.
PDF 38
Į tai atsižvelgus, nesunku padaryti prielaidą, jog tam tikri žmonės iš Šiaurės Azijos, patraukę iš pietesnių šios pasaulio dalies kraštų beveik poliarinio rato link, eidami iš rytų j vakarus, galėjo per Lapiją patekti į Skandinaviją arba i Švediją ir Norvegiją. Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvykimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant; tai patvirtina skandinavų giminės bruožai, panašūs į skitų. Iš tiesų tik taip galima įspėti mįslę didžios senovinės Šiaurės Europos tautos, kuri tolimiausioje senovėje vadinama hiperborėjų, o vėliau skandinavų, giminingų keltams, vardu, nes ir šie kilę iš skitų lizdo.
Taip pat skandinavų užkariavi mai lietuvių žemėse buvo labai seni ir dideli.
PDF 242
Istorikas, rašęs jau praėjus šio Kauno įkūrėjo amžiui, neįsigilinęs į istorines detales, galėjo vadinti jam žinomais vardais šią ir anksčiau minėtas žemes pagal jų padėtį; tačiau Protono III amžiuje tų pavadinimų dar nebuvo1. Taip pat skandinavų užkariavimai lietuvių žemėse buvo labai seni ir dideli. Tai patvirtina Nestoro pateiktos žinios, kad skandinavams priklausė daug kraštų ir tautų2.
Mat nors nėra abejonės, kad se novės lietuviai daug ką perėmė iš skandinavų, ypač religijos srityje, - net Romovė turėjusi būti senosios skandinavų Upsa los kopija, - bet juk ir ten grafo tarp žynių negirdėti.
PDF 281
Mat nors nėra abejonės, kad senovės lietuviai daug ką perėmė iš skandinavų, ypač religijos srityje, - net Romovė turėjusi būti senosios skandinavų Upsalos kopija, - bet juk ir ten grafo tarp žynių negirdėti.
Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies pe rėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikė si švedų protėviai .
PDF 238
Apskritai reikia manyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies perėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikėsi švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę giles, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.