Narbutas vaizduoja romėnų karalystę kaip Lacijuje užsimezgusią tautą, kuriai buvo lemta tapti pasaulio valdymo pavyzdžiu. Narbutas rašo, kad romėnai Kabirus vadino Diipotentes, Dii socii arba Anactes, tai yra monarchais. Narbutas mano, kad religinių paslapčių požiūriu graikai ir romėnai pamėgdžiojo egiptiečius.
Statė prabangius ir didingus aukurus, skirtus atskiriems dievams.
Garbinėjo žalčius.
Laikėsi nuostatos, kad savižudybė smerktina.
Teodoras Narbutas, aprašydamas senovės egiptiečius, graikus ir romėnus, teigia, kad jie statė tokius aukurus.
Teodoras Narbutas teigia, kad senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis ir kad romėnai nebuvo laisvi nuo šių prietarų.
Teodoras Narbutas teigia, kad senovės graikai ir romėnai laikėsi tos pačios nuomonės; tai pateikiama kalbant apie senovės lietuvių požiūrį į savižudybę.
Tuo tarpu Apvaizda ruošė kitą tautą, turėjusią tapti Europos apšvietos sargu. Senovės Lacijaus gilumoje, tarp plikų kalnų, nesveikiausiame užkampyje, užsimezgė romėnų karalystė - romėnų, kurie parodė pasauliui didų būdą, didžias dorybes, nepalyginamą tėvynės meilę, vyriškumą, ištvermę, giliamintę politiką, neišmatuojamą troškimą būti galingi. Visa tai, sulydyta su įgimtais europiečių privalumais, sukūrė tautą, vertą valdyti pasaulį, - tautą, kuriai buvo lemta tapti pavyzdžiu tolimiausiems ainiams ir kuri tarytum šešėlis dingo nuo pasaulio paviršiaus vien todėl, kad jos moralė skyrėsi nuo religijos vaizdinių, kad dievų žyniai nebuvo filosofai nei filosofijos žyniai.
Bochartas žodį Cabires išveda iš arabiško žodžioKabir, reiškiančio galią. Romėnai tuos pačius dievus vadino Diipotentes, Dii socii arbaAnactes - monarchai. E Noelis mano, kad Kabirus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje buvo seniausia jų šventykla.
Pasak Plutarcho, pas atėniečius prijaukinti žalčiai dalyvaudavo Dionisijų šventinėse apeigose, kurios vykdavo Bakcho garbei. Romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmonėms apsireikšdavo žalčiu. Per daug ilgai reikėtų vardyti visas smulkmenas, bendras lietuviams ir Antikos tautoms, iš tos pačios srities.
Senovės germanai nehervalai turėjo du dievaičius Alcius, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą - Alkidą. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alkidėmis.
Palemonas (Palemon) Didvyris, vardas, Lietuvos pajūrio šalies valdovas, atkilęs su savo žmonėmis iš svetimos žemės. Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors panašūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kritiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų.
Kunigai, stovėdami ant pakopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus skyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo paprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus kai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.
Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas panaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pasakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtingas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai tvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės romėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės Palės garbei. Būrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.