Narbutas vaizduoja romėnų karalystę kaip Lacijuje užsimezgusią tautą, kuriai buvo lemta tapti pasaulio valdymo pavyzdžiu. Narbutas rašo, kad romėnai Kabirus vadino Diipotentes, Dii socii arba Anactes, tai yra monarchais. Narbutas mano, kad religinių paslapčių požiūriu graikai ir romėnai pamėgdžiojo egiptiečius.
Tuo tarpu Apvaizda ruošė kitą tautą, turėjusią tapti Euro pos apšvietos sargu. Senovės Lacijaus gilumoje, tarp plikų kal nų, nesveikiausiame užkampyje, užsimezgė romėnų karalys tė - romėnų, kurie parodė pasauliui didų būdą, didžias dory bes, nepalyginamą tėvynės meilę, vyriškumą, ištvermę, gilia mintę politiką, neišmatuojamą troškimą būti galingi. Visa tai, sulydyta su įgimtais europiečių privalumais, sukūrė tautą, ver tą valdyti pasaulį, - tautą, kuriai buvo lemta tapti pavyzdžiu tolimiausiems ainiams ir kuri tarytum šešėlis dingo nuo pa saulio paviršiaus vien todėl, kad jos moralė skyrėsi nuo religi jos vaizdinių, kad dievų žyniai nebuvo filosofai nei filosofijos žyniai.
Bochartas žodį Cabires išveda iš arabiško žodžioKabir, reiš\nkiančio galią. Romėnai tuos pačius dievus vadino Diipotentes,\nDii socii arbaAnactes - monarchai. E Noelis mano, kad Kabi\nrus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje bu\nvo seniausia jų šventykla.
Pasak Plutarcho, pas atėniečius prijaukinti žal\nčiai dalyvaudavo Dionisijų šventinėse apeigose, kurios vykda\nvo Bakcho garbei. Romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmo\nnėms apsireikšdavo žalčiu.\nPer daug ilgai reikėtų vardyti visas smulkmenas, bendras\nlietuviams ir Antikos tautoms, iš tos pačios srities.
Senovės germanai nehervalai turėjo du dievaičius Alcius, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą - Al kidą. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alkidėmis.
Palemonas (Palemon) Didvyris, vardas, Lietuvos pajūrio šalies valdovas, atkilęs su savo žmonėmis iš svetimos žemės. Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors pana šūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kri tiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų.
Kunigai, stovėdami ant pa\nkopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, grai\nkai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus\nskyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo pa\nprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus\nkai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.