Narbutas vaizduoja romėnų karalystę kaip Lacijuje užsimezgusią tautą, kuriai buvo lemta tapti pasaulio valdymo pavyzdžiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 80
Tuo tarpu Apvaizda ruošė kitą tautą, turėjusią tapti Europos apšvietos sargu. Senovės Lacijaus gilumoje, tarp plikų kalnų, nesveikiausiame užkampyje, užsimezgė romėnų karalystė - romėnų, kurie parodė pasauliui didų būdą, didžias dorybes, nepalyginamą tėvynės meilę, vyriškumą, ištvermę, giliamintę politiką, neišmatuojamą troškimą būti galingi. Visa tai, sulydyta su įgimtais europiečių privalumais, sukūrė tautą, vertą valdyti pasaulį, - tautą, kuriai buvo lemta tapti pavyzdžiu tolimiausiems ainiams ir kuri tarytum šešėlis dingo nuo pasaulio paviršiaus vien todėl, kad jos moralė skyrėsi nuo religijos vaizdinių, kad dievų žyniai nebuvo filosofai nei filosofijos žyniai.
Narbutas rašo, kad romėnai Kabirus vadino Diipotentes, Dii socii arba Anactes, tai yra monarchais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 112
Bochartas žodį Cabires išveda iš arabiško žodžioKabir, reiškiančio galią. Romėnai tuos pačius dievus vadino Diipotentes, Dii socii arbaAnactes - monarchai. E Noelis mano, kad Kabirus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje buvo seniausia jų šventykla.
Narbutas rašo, kad romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmonėms apsireikšdavo žalčiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 205
Pasak Plutarcho, pas atėniečius prijaukinti žalčiai dalyvaudavo Dionisijų šventinėse apeigose, kurios vykdavo Bakcho garbei. Romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmonėms apsireikšdavo žalčiu. Per daug ilgai reikėtų vardyti visas smulkmenas, bendras lietuviams ir Antikos tautoms, iš tos pačios srities.
Narbutas pažymi, kad graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą Alkida ir turėjo dievybes, vadintas Alkidėmis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 216
Senovės germanai nehervalai turėjo du dievaičius Alcius, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą - Alkidą. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alkidėmis.
Narbutas rašo, kad kronikos romėnų ar į juos panašių atvykimą į Lietuvą datavo 48 m. pr. Kr., 57 m. po Kr. arba 401 m.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 217
Palemonas (Palemon) Didvyris, vardas, Lietuvos pajūrio šalies valdovas, atkilęs su savo žmonėmis iš svetimos žemės. Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors panašūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kritiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų.
Narbutas lygina, kad senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai statė prabangius aukurus atskiriems dievams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Kunigai, stovėdami ant pakopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus skyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo paprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus kai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.
Narbutas perteikia Strijkovskio teiginį, kad ugnies apeigomis buvo pamėgdžiojami romėnai per Palilėjų šventes deivės Palės garbei.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 345
Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas panaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pasakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtingas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai tvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės romėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės Palės garbei. Būrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.
Narbutas rašo, kad romėnai laukų apvalymo apeigas vadino Ambervales arba Cum solemnia vota lustrare agros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 347
Bet kol stabmeldystė tebebuvo savo aukščiausiame taške, šitokios apeigos, be abejo, vykdavo nepalyginamai iškilmingiau. Antikos žmonės atlikdavo tas pačias apeigas; apie jas kalba Heziodas*. Romėnai jas vadino Ambervales arba Cum solemnia vota lustrare agros (iškilmingomis aukomis apvalyti laukus) - laukų apvalymu arba pašventinimu atnašaujant iškilmingas aukas.
Narbutas rašo, kad romėnai per vestuves nukirpdavo kasas, aukodavo jas Junonai ir šią pakirptuvių apeigą vadino Heratelea.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 345
Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas panaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pasakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtingas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai tvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės romėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės Palės garbei. Būrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.
Savo ruožtu romėnai - kuo jie darėsi galingesni ir labiau apsišvietę, tuo labiau grimzdo į daugiadievystės chaosą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 360
Juk mirtingai būtybei net sekundė gyvenimo yra malonus turtas. Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudybės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė.
Graikai bei romėnai, kuriuos šiame veikale minėsime va dindami apskritai Antikos žmonėmis, turėjo dvi atitinkamas dievybes - Sors ir Fatum. Pirmoji deivė buvo lemtis, valdanti pasaulį ir dievus, antrajai buvo pripažįstama vienvaldė galia viskam.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 91
Iš jų dažnai galima išgirsti: tas jau biją winnam Likis („taip jam jau buvo lemta“)1 2. Graikai bei romėnai, kuriuos šiame veikale minėsime vadindami apskritai Antikos žmonėmis, turėjo dvi atitinkamas dievybes - Sors ir Fatum. Pirmoji deivė buvo lemtis, valdanti pasaulį ir dievus, antrajai buvo pripažįstama vienvaldė galia viskam.
Narbutas teigia, kad šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 110
Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai vadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais. Senovės saksai jį vadino Aire.
Romėnų DU Penates, Lares ir 1.1., lie tuvių Siejmi Dewas, Gulbi ir 1.1, buvo šios rūšies dievaičiai, tik jie buvo visiems bendri, garbinami visų krašto žmonių, jų es mę suprasdavo ir juos įsivaizduodavo pagal kitų dievų pavyz dį, jiems skirtas maldas jungdavo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 200
Apie fetišizmą Visos stabmeldžių tautos turėjo įvairiais vardais vadinamus savo namų dievus. Romėnų DU Penates, Lares ir 1.1., lietuvių Siejmi Dewas, Gulbi ir 1.1, buvo šios rūšies dievaičiai, tik jie buvo visiems bendri, garbinami visų krašto žmonių, jų esmę suprasdavo ir juos įsivaizduodavo pagal kitų dievų pavyzdį, jiems skirtas maldas jungdavo su maldomis, kreipiamomis apskritai į visus dievus; jų žemą kategoriją rodo tai, kad jie buvo kasdieniai, globojantys tą ar kitą namų ūkio dalį, sakyčiau, namų parankiniai.
Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldėjai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldėjai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir daugelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietuvių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudy bės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 360
Juk mirtingai būtybei net sekundė gyvenimo yra malonus turtas. Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudybės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė.
Lietuviai, tiesą sakant, neturėjo savo heraldikos, kuri yra viduramžių padaras, išsirutuliojęs Pietų Europoje, bet žymes ni asmenys pasirinkdavo patinkamus antspaudus, kuriais vie toj parašų patvirtindavo savo raštus - taip, kaip romėnai9.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Užrašas virš akmenų galvų - runomis'*. Lietuviai, tiesą sakant, neturėjo savo heraldikos, kuri yra viduramžių padaras, išsirutuliojęs Pietų Europoje, bet žymesni asmenys pasirinkdavo patinkamus antspaudus, kuriais vietoj parašų patvirtindavo savo raštus - taip, kaip romėnai9. Lie 9 Neseckis (Herbarz Polski.
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu bū du susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santy kių rytuose su graikais2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 84
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu būdu susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santykių rytuose su graikais2. Kadangi lietuvių gentys nuolatos palaikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religinių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pakankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitologiją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasisavinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos panašybė pasirodo esanti dar ryškesnė.
Per sai, romėnai ir kiti kaip tik kalėdiniu laikotarpiu, arba prieš metų pabaigą, šventė paslaptingą Mitros šventę: atgailaudavo už nuodėmes, savo misterijose vaizduodavo gamtos atgimi mą, rengdavosi naujam, doram gyvenimui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 91
Persai, romėnai ir kiti kaip tik kalėdiniu laikotarpiu, arba prieš metų pabaigą, šventė paslaptingą Mitros šventę: atgailaudavo už nuodėmes, savo misterijose vaizduodavo gamtos atgimimą, rengdavosi naujam, doram gyvenimui. Kai kurie kronikininkai, kaip Gvaninis ir Meletijus, lygina šį dievą su Perkūnu, kadangi jis buvo laikomas dangaus ir žemės viešpačiu. Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skirtingais mitais.
Toks vainikas senovės prūsų tarme vadinosi apglobtė (Abglojte), kas reiškia nuometą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 357
Visa tai trukdavo iki vėlyvos nakties. Prieš einant į lovą, moterys nukerpa jaunajai kasas ir ant galvos uždeda platų vainiką, apvyniotą balta skarele, panašų į turkišką muturą. Toks vainikas senovės prūsų tarme vadinosi apglobtė (Abglojte), kas reiškia nuometą.