Narbutas vaizduoja romėnų karalystę kaip Lacijuje užsimezgusią tautą, kuriai buvo lemta tapti pasaulio valdymo pavyzdžiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 80
Tuo tarpu Apvaizda ruošė kitą tautą, turėjusią tapti Euro pos apšvietos sargu. Senovės Lacijaus gilumoje, tarp plikų kal nų, nesveikiausiame užkampyje, užsimezgė romėnų karalys tė - romėnų, kurie parodė pasauliui didų būdą, didžias dory bes, nepalyginamą tėvynės meilę, vyriškumą, ištvermę, gilia mintę politiką, neišmatuojamą troškimą būti galingi. Visa tai, sulydyta su įgimtais europiečių privalumais, sukūrė tautą, ver tą valdyti pasaulį, - tautą, kuriai buvo lemta tapti pavyzdžiu tolimiausiems ainiams ir kuri tarytum šešėlis dingo nuo pa saulio paviršiaus vien todėl, kad jos moralė skyrėsi nuo religi jos vaizdinių, kad dievų žyniai nebuvo filosofai nei filosofijos žyniai.
Narbutas rašo, kad romėnai Kabirus vadino Diipotentes, Dii socii arba Anactes, tai yra monarchais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 112
Bochartas žodį Cabires išveda iš arabiško žodžioKabir, reiš\nkiančio galią. Romėnai tuos pačius dievus vadino Diipotentes,\nDii socii arbaAnactes - monarchai. E Noelis mano, kad Kabi\nrus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje bu\nvo seniausia jų šventykla.
Narbutas rašo, kad romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmonėms apsireikšdavo žalčiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 205
Pasak Plutarcho, pas atėniečius prijaukinti žal\nčiai dalyvaudavo Dionisijų šventinėse apeigose, kurios vykda\nvo Bakcho garbei. Romėnai turėjo dievaitį Famulą, kuris žmo\nnėms apsireikšdavo žalčiu.\nPer daug ilgai reikėtų vardyti visas smulkmenas, bendras\nlietuviams ir Antikos tautoms, iš tos pačios srities.
Narbutas pažymi, kad graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą Alkida ir turėjo dievybes, vadintas Alkidėmis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 216
Senovės germanai nehervalai turėjo du dievaičius Alcius, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Heraklį vadino Alkidu, Minervą - Al kidą. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alkidėmis.
Narbutas rašo, kad kronikos romėnų ar į juos panašių atvykimą į Lietuvą datavo 48 m. pr. Kr., 57 m. po Kr. arba 401 m.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 217
Palemonas (Palemon) Didvyris, vardas, Lietuvos pajūrio šalies valdovas, atkilęs su savo žmonėmis iš svetimos žemės. Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors pana šūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kri tiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų.
Narbutas lygina, kad senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai statė prabangius aukurus atskiriems dievams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Kunigai, stovėdami ant pa\nkopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, grai\nkai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus\nskyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo pa\nprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus\nkai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.
Narbutas perteikia Strijkovskio teiginį, kad ugnies apeigomis buvo pamėgdžiojami romėnai per Palilėjų šventes deivės Palės garbei.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 345
Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas\npanaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pa\nsakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtin\ngas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai\ntvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės\nromėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės\nPalės garbei.\nBūrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.
Narbutas rašo, kad romėnai laukų apvalymo apeigas vadino Ambervales arba Cum solemnia vota lustrare agros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 347
Bet kol stabmeldystė tebebuvo\nsavo aukščiausiame taške, šitokios apeigos, be abejo, vykdavo\nnepalyginamai iškilmingiau. Antikos žmonės atlikdavo tas pa\nčias apeigas; apie jas kalba Heziodas*. Romėnai jas vadino\nAmbervales arba Cum solemnia vota lustrare agros (iškilmin\ngomis aukomis apvalyti laukus) - laukų apvalymu arba pa\nšventinimu atnašaujant iškilmingas aukas.
Narbutas rašo, kad romėnai per vestuves nukirpdavo kasas, aukodavo jas Junonai ir šią pakirptuvių apeigą vadino Heratelea.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 345
Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas\npanaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pa\nsakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtin\ngas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai\ntvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės\nromėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės\nPalės garbei.\nBūrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.
Savo ruožtu romėnai - kuo jie darėsi galingesni ir labiau apsišvietę, tuo labiau grimzdo į daugiadievystės chaosą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 360
Juk mirtingai būtybei net sekundė gyvenimo yra malonus turtas. Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudy bės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė.
Graikai bei romėnai, kuriuos šiame veikale minėsime va dindami apskritai Antikos žmonėmis, turėjo dvi atitinkamas dievybes - Sors ir Fatum. Pirmoji deivė buvo lemtis, valdanti pasaulį ir dievus, antrajai buvo pripažįstama vienvaldė galia viskam.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 91
Iš jų dažnai galima išgirsti: tas jau\nbiją winnam Likis („taip jam jau buvo lemta“)1 2.\nGraikai bei romėnai, kuriuos šiame veikale minėsime va\ndindami apskritai Antikos žmonėmis, turėjo dvi atitinkamas\ndievybes - Sors ir Fatum. Pirmoji deivė buvo lemtis, valdanti\npasaulį ir dievus, antrajai buvo pripažįstama vienvaldė galia\nviskam.
Narbutas teigia, kad šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 110
Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oro-\nmazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs. Senovės romėnai\nvadino jį Niger Deus ir painiojo su Plutono mitais. Senovės\nsaksai jį vadino Aire.
Romėnų DU Penates, Lares ir 1.1., lie tuvių Siejmi Dewas, Gulbi ir 1.1, buvo šios rūšies dievaičiai, tik jie buvo visiems bendri, garbinami visų krašto žmonių, jų es mę suprasdavo ir juos įsivaizduodavo pagal kitų dievų pavyz dį, jiems skirtas maldas jungdavo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 200
Apie fetišizmą Visos stabmeldžių tautos turėjo įvairiais vardais vadina mus savo namų dievus. Romėnų DU Penates, Lares ir 1.1., lie tuvių Siejmi Dewas, Gulbi ir 1.1, buvo šios rūšies dievaičiai, tik jie buvo visiems bendri, garbinami visų krašto žmonių, jų es mę suprasdavo ir juos įsivaizduodavo pagal kitų dievų pavyz dį, jiems skirtas maldas jungdavo su maldomis, kreipiamomis apskritai į visus dievus; jų žemą kategoriją rodo tai, kad jie buvo kasdieniai, globojantys tą ar kitą namų ūkio dalį, saky čiau, namų parankiniai.
Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldėjai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai. Senovėje žalčių garbinimas buvo visuotinis: indai, chaldė- jai, egiptiečiai, persai, finikiečiai, graikai, romėnai, gotai ir dau gelis kitų tautų nebuvo laisvos nuo tų prietarų. Panašų į lietu vių elgesį su žalčiais Julijus Cezaris pastebėjo Pirėnų tautose9.
Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudy bės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 360
Juk mirtingai būtybei net sekundė gyvenimo yra malonus turtas. Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudy bės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė.
Lietuviai, tiesą sakant, neturėjo savo heraldikos, kuri yra viduramžių padaras, išsirutuliojęs Pietų Europoje, bet žymes ni asmenys pasirinkdavo patinkamus antspaudus, kuriais vie toj parašų patvirtindavo savo raštus - taip, kaip romėnai9.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Užrašas virš akmenų galvų - runomis'*.\nLietuviai, tiesą sakant, neturėjo savo heraldikos, kuri yra\nviduramžių padaras, išsirutuliojęs Pietų Europoje, bet žymes\nni asmenys pasirinkdavo patinkamus antspaudus, kuriais vie\ntoj parašų patvirtindavo savo raštus - taip, kaip romėnai9. Lie\n9\nNeseckis (Herbarz Polski.
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu bū du susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santy kių rytuose su graikais2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 84
Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu bū du susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santy kių rytuose su graikais2. Kadangi lietuvių gentys nuolatos pa laikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religi nių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pa kankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitolo giją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasi savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė.
Per sai, romėnai ir kiti kaip tik kalėdiniu laikotarpiu, arba prieš metų pabaigą, šventė paslaptingą Mitros šventę: atgailaudavo už nuodėmes, savo misterijose vaizduodavo gamtos atgimi mą, rengdavosi naujam, doram gyvenimui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 91
Per sai, romėnai ir kiti kaip tik kalėdiniu laikotarpiu, arba prieš metų pabaigą, šventė paslaptingą Mitros šventę: atgailaudavo už nuodėmes, savo misterijose vaizduodavo gamtos atgimi mą, rengdavosi naujam, doram gyvenimui. Kai kurie kronikininkai, kaip Gvaninis ir Meletijus, lygina šį dievą su Perkūnu, kadangi jis buvo laikomas dangaus ir že mės viešpačiu. Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir tingais mitais.
Toks vainikas senovės prūsų tarme vadinosi apglobtė (Abglojte), kas reiškia nuometą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 357
Visa tai trukdavo iki vėlyvos nakties. \nPrieš einant į lovą, moterys nukerpa jaunajai kasas ir ant gal\nvos uždeda platų vainiką, apvyniotą balta skarele, panašų į tur\nkišką muturą. Toks vainikas senovės prūsų tarme vadinosi ap- \nglobtė (Abglojte), kas reiškia nuometą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Antikoje beveik kiekviena tauta turėjo savo slaptas religines šventes, maldas, aukas; kuo labiau iš prususi kuri nors tauta buvo, tuo painesnis, tamsesnis, deta lesnis darydavosi tas stabmeldiškasis religinis kultas. Egiptie čiai savo paslaptimis pranoksta visas antikines tautas; atrodo, šiuo požiūriu graikai ir romėnai tik pamėgdžioja tą nuostabią tautą. Vis dėlto Eleusino, Cereros, Bakcho, Gerosios deivės, Hekatės, dievų Kabirų paslaptys turėjo išganingą ir išmintin 196 ## Puslapis 196 gą tikslą: taisyti papročius, rodyti kelią j tikrąją dorovę, į skaistų dievybės garbinimą, į neišvengiamą bausmę arba atlyginimą busimajame gyvenime.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Visa tai trukdavo iki vėlyvos nakties. Prieš einant į lovą, moterys nukerpa jaunajai kasas ir ant gal vos uždeda platų vainiką, apvyniotą balta skarele, panašų į tur kišką muturą. Toks vainikas senovės prūsų tarme vadinosi ap- globtė (Abglojte), kas reiškia nuometą.
Susietas teiginys: t-020