Lietuvos didikai buvo politiniame ir kariniame gyvenime veikusi grupė, dalyvavusi valstybės sprendimuose ir telkusi žmones svarbiems veiksmams. Kazimiero valdymo metu jie dažnai rinkdavosi Vilniuje į suvažiavimus ir pasitarimus, o šie sambūriai, kartu su užsienio pasiuntinių vizitais bei sutartimis, suteikė miestui iškilmingumo ir skatino puošnesnių rūmų gausėjimą. Po Liublino unijos didikai išlaikė stiprią valstybingumo sąmonę ir nenorėjo pritarti tam, kas buvo įvykę Liubline. Kitais politiniais svarstymais jie rėmė mintį rinkti valdovą, kuris asmeniškai rūpintųsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vientisumu, o Lydoje, susidūrę su totorių grėsme, surinko dešimt tūkstančių raitų ir ginkluotų vyrų bei nutarė kautis.
Esąs tik vienas būdas suteikti valstybei saugią ramybę, tas pats, kuriuo pavyko išplėsti jos valdas, būtent išrinkti tokį valdovą, kuris, neturėdamas kitų rūpesčių, nevaldydamas svetimų valstybių, asmeniškai rūpintųsi išsaugoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vientisumą. Šitokios mintys, platinamos ir žodiškai, ir raštiškai laiškuose, kuriuos vieni kitiems siuntinėjo didikai ir bajorai, sukėlė didelį nemažo būrio palankumą Aleksandrui, Slucko kunigaikščiui, ar vienam iš jo dviejų sūnų. Nugalėjo vis dėlto tie, kurie stojo už ryšius su Jogailos gimine ir sąjungą su lenkais.
Lietuvos didikai, savo akimis matydami pagonis taip žiauriai juos užpuolus ir šaukdamiesi visagalio dievo pagalbos, susiėjo visi į vieną vietą ir susitarę surinko dešimt tūkstančių rinktinių vyrų, raitų ir ginkluotų, kurie tuo metu pasitaikė, nes taip greit negalėjo daugiau žmonių surinkti 7. Ir ar mažai, ar daug, visi drauge vieningai sumanė ir nutarė, pasitelkus pagalbon dievą, tik eiti ir kautis su totoriais.
Pagaliau per šį ilgą, taikos ir saugumo atžvilgiu Vilniui dar pirmutinį Kazimiero valdymo periodą dažni Lietuvos didikų suvažiavimai ir pasitarimai Vilniuje, užsienio pasiuntinių sambūriai ir su jais sudaromos sutartys suteikė miestui iškilmingumo ir pagausino ištaigingų rūmų, statomų varganai suręstų namų vietoje, skaičių. Goštauto pradėti neramumai Vilniuje, stengiantis atplėšti šį kraštą nuo Lenkijos, o labiausiai siekiant Didžiojoje Kunigaikštystėje įtvirtinti atskirą vietininką bei susilpninti seną ryšį, vertė Kazimierą, kaip jau esame apie tai užsiminę, dažnai Lietuvoje šaukti seimus.
Tad naudojant vad. pirmojo Lietuvos istoriko veikalą, faktus vis reikia patikrinti. Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiškai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai persiėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie nenorėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valstybinę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus.
Pagaliau per šį ilgą, taikos ir saugumo atžvilgiu Vilniui dar pirmutinį Kazimiero valdymo periodą dažni Lietuvos didikų suvažiavimai ir pasitarimai Vilniuje, užsienio pasiuntinių sambūriai ir su jais sudaromos sutartys suteikė miestui iškilmingumo ir pagausino ištaigingų rūmų, statomų varganai suręstų namų vietoje, skaičių. Goštauto pradėti neramumai Vilniuje, stengiantis atplėšti šį kraštą nuo Lenkijos, o labiausiai siekiant Didžiojoje Kunigaikštystėje įtvirtinti atskirą vietininką bei susilpninti seną ryšį, vertė Kazimierą, kaip jau esame apie tai užsiminę, dažnai Lietuvoje šaukti seimus.
Kiti parėmė šį siūlymą iš baimės, kad atidėliojant yaldžia valstybėje neatitektų Mykolui. Štai todėl kuo greičiausiai sušaukė Breste seimą, nes kelias į tą miestą Kazimierui buvo artimas, o kitų grupuočių vadovams tolokas. Pasiuntė kilmingiausius ir žymiausius didikus brolius Mykolą bei Joną Kęsgailas, kurie ir turėjo kviesti Kazimierą į Brestą kuo greičiausiai perimti valdžios; jie kaip beįmanydami privalėjo raginti jaunikaitį, kad jis, lenkų patariamas, nesusimanytų delsti.
paskui į Ordą. 169 Tą pačią žiemą Minske buvo didelis maras, ilgai jis siautė visame krašte. Tą patį rudenį62 Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Ivanovičius pasiuntė savo brolį, kunigaikštį Dimitrijų Zilką, su juo savo vyriausiąjį vaivadą kunigaikštį Fedorą Ivanovičių Belskį ir daugelį kitų vaivadų su visomis Maskvos pajėgomis, su kariuomene, kuri jojo raita ir plaukė laivais Volga prieš Kazanės chaną Machmet-Ali M. Taigi atėjo į Kazanę ir apsupo miestą iš visų pusių — iš sausumos ir vandens. Prie miesto kareiviai išlipo iš laivų j krantą. Ir atjoję raiti totoriai visus išmušė, o kiti bebėgdami nuskendo Bjauriajame ežere, o kas pasiliko ant vandens, laivuose, tuos užgriuvo uraganai ir vos ne visus paskandino. Tiktai kunigaikštis Dimitrijus su vaivada kunigaikščiu Teodoru su sauja žmonių liko galutinai nepražuvę. O kas iš maskvėnų atjojo prie miesto krantų, tuos taip pat bemaž visus išmušė, ir labai mažai kas iš jų pabėgo. Ir Maskvos Didžioji Kunigaikštystė sunkiai pralaimėjo ir neapsakomai daug neteko; labai maža maskvėnų pargrįžo, nesuskaičiuojama jų daugybė žuvo. Paskui61 karalius Aleksandras paskyrė Lenkijos ponams seimą Radome rudenį, šventųjų Kozmo ir Damijono dieną 65. Ten dalyvavo ir Lietuvos didikai 66. Atvažiavo Lietuvos didikai, norėdami prašyti lenkų ponus, kad juos užtartų karaliui dėl to pykčio, kuriuo tas užsidegė ant Jų, nekaltų, klausydamas Glinskio šmeižtų ir pagal jo valią