Kazimiero valdymo metu dažni Lietuvos didikų suvažiavimai ir pasitarimai Vilniuje didino miesto iškilmingumą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 242
Pagaliau per šį ilgą, tai\nkos ir saugumo atžvilgiu Vilniui dar pirmutinį Kazimiero\nvaldymo periodą dažni Lietuvos didikų suvažiavimai ir pa\nsitarimai Vilniuje, užsienio pasiuntinių sambūriai ir su jais\nsudaromos sutartys suteikė miestui iškilmingumo ir pagau\nsino ištaigingų rūmų, statomų varganai suręstų namų vieto\nje, skaičių. Goštauto pradėti neramumai Vilniuje, stengian\ntis atplėšti šį kraštą nuo Lenkijos, o labiausiai siekiant\nDidžiojoje Kunigaikštystėje įtvirtinti atskirą vietininką bei\nsusilpninti seną ryšį, vertė Kazimierą, kaip jau esame apie\ntai užsiminę, dažnai Lietuvoje šaukti seimus.
Kazimiero valdymo laikotarpiu Vilniuje dažnai vyko Lietuvos didikų suvažiavimai ir pasitarimai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 242
Pagaliau per šį ilgą, tai\nkos ir saugumo atžvilgiu Vilniui dar pirmutinį Kazimiero\nvaldymo periodą dažni Lietuvos didikų suvažiavimai ir pa\nsitarimai Vilniuje, užsienio pasiuntinių sambūriai ir su jais\nsudaromos sutartys suteikė miestui iškilmingumo ir pagau\nsino ištaigingų rūmų, statomų varganai suręstų namų vieto\nje, skaičių. Goštauto pradėti neramumai Vilniuje, stengian\ntis atplėšti šį kraštą nuo Lenkijos, o labiausiai siekiant\nDidžiojoje Kunigaikštystėje įtvirtinti atskirą vietininką bei\nsusilpninti seną ryšį, vertė Kazimierą, kaip jau esame apie\ntai užsiminę, dažnai Lietuvoje šaukti seimus.
Lietuvos didikai po Liublino unijos išlaikė stiprią valstybingumo sąmonę ir nenorėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 53
Tad naudojant vad. pir mojo Lietuvos istoriko veikalą, faktus vis reikia patikrinti. Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš kai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per siėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno rėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valsty binę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus.
Lietuvos didikai ir bajorai svarstė rinkti valdovą, kuris asmeniškai rūpintųsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vientisumu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 465
Esąs tik vienas būdas suteikti valstybei saugią ramybę,\ntas pats, kuriuo pavyko išplėsti jos valdas, būtent iš\nrinkti tokį valdovą, kuris, neturėdamas kitų rūpesčių,\nnevaldydamas svetimų valstybių, asmeniškai rūpintųsi\nišsaugoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vientisu\nmą. Šitokios mintys, platinamos ir žodiškai, ir raštiškai\nlaiškuose, kuriuos vieni kitiems siuntinėjo didikai ir ba\njorai, sukėlė didelį nemažo būrio palankumą Aleksan\ndrui, Slucko kunigaikščiui, ar vienam iš jo dviejų sūnų.\nNugalėjo vis dėlto tie, kurie stojo už ryšius su Jogailos\ngimine ir sąjungą su lenkais.
Į Brestą kviesti Kazimiero buvo pasiųsti žymūs Lietuvos didikai broliai Mykolas ir Jonas Kęsgailos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 466
Kiti parėmė šį siūlymą\niš baimės, kad atidėliojant yal-\ndžia\nvalstybėje\nneatitektų\nMykolui. Štai todėl kuo grei\nčiausiai sušaukė Breste seimą,\nnes kelias į tą miestą Kazi\nmierui buvo artimas, o kitų grupuočių vadovams tolo\nkas. Pasiuntė kilmingiausius ir žymiausius didikus bro\nlius Mykolą bei Joną Kęsgailas, kurie ir turėjo kviesti\nKazimierą į Brestą kuo greičiausiai perimti valdžios; jie\nkaip beįmanydami privalėjo raginti jaunikaitį, kad jis,\nlenkų patariamas, nesusimanytų delsti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu Lietuvos didikams visai nerūpėjo kraš to gynyba: jie susiskirstė įvairiomis grupuotėmis, vieni pritardami naujajam valdovui, o kiti jam priešindamie si. Narbuto vadovaujami Žygimanto valdiniai bei žemai čiai, nuo seno atsidavę Kęstučio šeimai, palaikė Mykolą. Sąmokslininkai, tikėdamiesi atlyginimo iš Žygimanto varžovo, be to, bijodami galimo tardymo ir teismo, rėmė tremtyje gyvenantį Bo- L ietu vo s d id ik ų pažiū- leslovą. Ir vieni, ir kiti nepai ros į n a u ją jį v a ld o v ą sė valstybės reikalų, o žiūrėjo tik savo asmeninės naudos. Tie, kurie, nepriklausydami nei vienai, nei kitai grupuo tei, galvojo apie krašto ateitį, stengėsi suvokti, kaip po dabartinių negandų toliau klostysis įvykiai, ir svarstė, kokios žalos atnešė valstybei Jogailos išvykimas į Len kiją.