Narbutas herulus laiko ta pačia gentimi, kuri anksčiau buvo vadinama hiriais. Narbutas spėja, kad hiriai, eidami paskui gotus, apie II amžiaus pabaigą apsigyveno dešiniajame Dnestro krante. Pasak Narbuto istorijos supratimo, hiriai į Rytus atėjo iš lietuvių krašto prie Jūros upės dešiniajame Nemuno žemupio krante.
Hiriai atėjo į Rytus iš lietuvių krašto prie Jūros upės, Nemuno žemupio dešiniajame krante.
Hiriai, pasak Narbuto aprašymo, po graikų imperatoriaus Jono Komnino pergalės prieš pečenegus 1121 metais išsikėlė į kairįjį Dnepro krantą pas poloviečius.
Pasak Narbuto istorijos supratimo; nurodoma jų migracija į Rytus iš lietuvių krašto.
Šaltinyje teigiama, kad iki šio persikėlimo jie ten gyveno nuo III amžiaus pabaigos beveik iki XII amžiaus vidurio.
290 Istorijoje esama aiškių įrodymų, kad tarp gotų buvę ir hirių, tų pačių, apie kuriuos jau daug rašėme. Jordanas rašo, kad jie ėjo išvien su gotais, bet baigia pasakojimą kaip ir Prokopijus; kai girdime tų pačių istorikų pateiktas žinias apie skirius ir sudargus, apie hirius jau nematome jokių užuominų. Tačiau III amžiaus pabaigoje minimi herulai; tai gentis, laikoma ta pačia, kuri anksčiau buvo vadinama hiriais.
Gotams persikėlus į dešinįjį Dnestro krantą, tai žinoma iš gotų istorijos ir Bizantijos rašytojų kūrinių, nei gotų, nei dakų ten jau negalėjo būti; todėl žemė buvo neužimta, ir lietuvių tauta hiriai, ėję įkandin gotų, tikriausiai ten ir apsigyveno maždaug II krikščioniškosios eros amžiaus pabaigoje. Šią liesą patvirtina ir vėlesnė šio krašto istorija. III amžiaus pabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gentys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnestro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukšlyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma birių perėjo prie Dunojaus, galbūt norėdami sustiprinti pastipusią skiriu ir sudargų karinę galią. Vėliau toje Ukrainos dalyje apsigyveno tiveriečių ainiai polianai, kurie vertėsi žemdirbyste, buvo vaišingi ir troško draugiškų santykių su kitais. Jų gyvenamosios vietos plytėjo šiuose kraštuose ir Padneprėje net ligi Kijevo.
Čia jie gyveno nuo III amžiaus pabaigos beveik iki XII amžiaus vidurio, kai, graikų imperatoriui Jonui Komninui 1121 metais nugalėjus pečenegus, išsikėlė į kairįjį Dnepro krantą pas poloviečius; taigi ten jie gyveno aštuonis šimtmečius, ir būtent tai nulėmė lietuvių genčių suteiktų vietovardžių ir upių pavadinimų pastovumą. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak mūsų istorijos supratimo, hiriai atėjo į Rytus iš lietuvių krašto, esančio Nemuno žemupio dešiniojoje pakrantėje, kur jie gyveno prie Jūros upės. Sis kraštas savo derlingumu ir kitomis gyventi palankiomis aplinkybėmis primena Parosės Ukrainą; tas, kuris lankėsi šiose abiejose šalyse, galėjo įžvelgti jų panašumą.
Gotams persikėlus į deši nįjį Dnestro krantą, tai žinoma iš gotų istorijos ir Bizan tijos rašytojų kūrinių, nei gotų, nei dakų ten jau nega lėjo būti; todėl žemė buvo neužimta, ir lietuvių tauta hiriai, ėję įkandin gotų, tikriausiai ten ir apsigyveno maž daug.
Gotams persikėlus į dešinįjį Dnestro krantą, tai žinoma iš gotų istorijos ir Bizantijos rašytojų kūrinių, nei gotų, nei dakų ten jau negalėjo būti; todėl žemė buvo neužimta, ir lietuvių tauta hiriai, ėję įkandin gotų, tikriausiai ten ir apsigyveno maždaug II krikščioniškosios eros amžiaus pabaigoje. Šią liesą patvirtina ir vėlesnė šio krašto istorija. III amžiaus pabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gentys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnestro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukšlyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma birių perėjo prie Dunojaus, galbūt norėdami sustiprinti pastipusią skiriu ir sudargų karinę galią. Vėliau toje Ukrainos dalyje apsigyveno tiveriečių ainiai polianai, kurie vertėsi žemdirbyste, buvo vaišingi ir troško draugiškų santykių su kitais. Jų gyvenamosios vietos plytėjo šiuose kraštuose ir Padneprėje net ligi Kijevo.
Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak mūsų istorijos supratimo, hiriai atėjo į Rytus iš lietu vių krašto, esančio Nemuno žemupio dešiniojoje pakran tėje, kur jie gyveno prie Jūros upės.
Čia jie gyveno nuo III amžiaus pabaigos beveik iki XII amžiaus vidurio, kai, graikų imperatoriui Jonui Komninui 1121 metais nugalėjus pečenegus, išsikėlė į kairįjį Dnepro krantą pas poloviečius; taigi ten jie gyveno aštuonis šimtmečius, ir būtent tai nulėmė lietuvių genčių suteiktų vietovardžių ir upių pavadinimų pastovumą. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak mūsų istorijos supratimo, hiriai atėjo į Rytus iš lietuvių krašto, esančio Nemuno žemupio dešiniojoje pakrantėje, kur jie gyveno prie Jūros upės. Sis kraštas savo derlingumu ir kitomis gyventi palankiomis aplinkybėmis primena Parosės Ukrainą; tas, kuris lankėsi šiose abiejose šalyse, galėjo įžvelgti jų panašumą.