Dominikonų ordinas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis! Šventasis ir garbingasis tėve! Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Dėl to mes norime sukviesti vyskupų, kunigų ir bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsiškių, kuriems jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke; prie jų priskirkite mums šiais metais keturis brolius, mokančius lenkų, žemgalių ir rusų kalbas, tokius, kokie dabar yra ir 63 ## Puslapis 80 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS amore nostri. Quod (a) militibus et armigeris redditus dabimus mercatoribus autem fabris carpentariis, argentariis, salis arte peritis de (b) plane mechanicis condicionis cuinscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masouie Dni Bonizlai omni exactione Tbeloneo infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis. Hec scripta servabimus rata quod verbum ut (c) calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus quod nunc Cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores reddimus falsarios fidei persecutores bereticos maliciosos et perversos in biis scriptis. Datum Vilna A. D. M.CCCXXIII. ipso die corp. X-ti. Litera perlecta a Ministro et custodibus mittatur ad aliam provinciam et omnes fratres orent pro Rege filiis et Reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit. ## Puslapis 81 I KNYGA kokie buvo [anksčiau]; taip pat [kviečiame] ir iš dominikonų, ir jiems netrukus duosime bažnyčią; tačiau išskiriame tuos vienuolius, kurie prekiauja savo vienuolynais, darydami nuostolį savo valdovams, statydami pavojun dvasininkų gyvybę ir negailestingai žudydami savo sielas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Aleksandras iš Lenkijos pakvietė į Vilnių dominikonus (1501 m.) ir po savo kapeliono kunigo Korčiako mirties, jiems atidavė Šv. Dvasios kleboniją, skyrė lėšų bažnyčiai ir vienuolynui statyti50.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10. Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciškonams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjūnams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų senovėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje minėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Viliją.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

— Malignantes contra boc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, beretici mendaces et omni honore privati in biis scriptis. Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus 54 ## Puslapis 71 I KNYGA 1) Gediminas*, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, mokytiems ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams, tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo geriausių linkėjimų. Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būkštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiuntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad niekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinėjami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir popiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse niekada nebuvo dėl jų suabejojęs. Jeigu su atida peržvelgsime laiškus, Gedimino vardu rašytus dominikonų ordinui, minoritams ir Vokietijos miestams, pastebėsime daugybę vidinių ir išorinių įrodymų, liudijančių juos Rygos arkivyskupo prasimanymu ir klastote esant. Išorinį įrodymą randame pasakytą pirmiausia J e r o š i n o, p.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jų vandenys kadaise priklausė miestui, bet, laikui bėgant, tapo Švč. Trejybės klebonijos nuosavybe. Aleksandras, toje vietoje įkurdinęs dominikonus, Vingrių šaltinių nesugrąžino miestui, bet sutiko juos kartu su klebonija 6 Tai matyti iš Žygimanto Senojo 1536 metų rugpjūčio 29 dienos (Archiwum Miejs. MSS.) privilegijos patvirtinimo, leidžiančio parduoti plytinę ir žemes, esančias už Vilijos, ant kalno priešais tiltą, - tais pačiais metais kunigaikščio Poznanės vyskupo, miestui padaryto. Taip pat miestiečiai prašė, kad jiems būtų leista toje vietoje pastatyti karčemą ir namus, kuriuose galėtų apsistoti Maskvos pasiuntiniai, totoriai ir kiti, ir kad smuklėje būtų leista pardavinėti midų ir alų. Karalius tai leido ir uždraudė savo maršalkoms leisti apsistoti kituose miesto namuose į Vilnių pas karalių atvykstantiems Maskvos ir totorių pasiuntiniams, o smuklę atleido nuo kapščiznos (arba akcizo) už alaus ir midaus darymą. 7 Tai, kad tuo metu miestas įsigijo daug įvairios rūšies žemės nuosavybės, patvirtina, jog miesto iždas buvo turtingas. Tačiau dažniausi pirkiniai buvo plytinės bei kalkių kasyklos. Iš to galima daryti išvadą, kad tuo metu Vilniuje iškilo daug mūrinių pastatų. Miesto archyve yra: „Pardavimas kalno prie Vokės upės, prie mūrinio tilto pakeliui į Trakus, kalkakmenių kasimui", nuo totorių Vilniaus miestui ir miestiečiams už 60 kapų grašių, mokant trisdešimties rublių grašių baudą vaivadai, jeigu totoriai norėtų sutartį nutraukti. Šis sandoris datuotas 1523 metų rugsėjo 15 dieną. Iš liudininkų pažymėtinas kunigaikštis Bohdanas Kildijarovičius, totorių maršalka. 262 ## Puslapis 279 IV KNYGA perleisti dominikonams. Tai sukėlė nesiliaujančius vaidus tarp šio ordino ir miestiečių, tad Žygimantas, kad patenkintų pirmąją sąlygą ir aprūpintų Vilnių vandeniu, kaip kad buvo aprūpinta Krokuva, atidavė miestui nuosavą savo šaltinį netoli miesto, už Subačiaus vartų, prie kelio į Žiupronis.