Jeigu prasidedant Vytauto Didžiojo laikams Lietuva buvo dar pagonių šalis ir tebebuvo garbinami jos šventi miškai ir tebekūrenama amžinoji ugnis, tai jau jo laikams baigiantis Lietuva buvo gerokai sukatalikinta ir daugelyje jos vietų skambėjo bažnyčių varpai.
Pagaliau pasibaigus karams su kryžiuočiais (1422 m.—su Prūsų, 1435 m.—su Livonijos), prasidėjo vidaus kolonizacija, ypač Sūduvos giriose, vystėsi prekyba su Prūsais (Dancigu ir Karaliaučiumi), nuo Vytauto laikų buvo kalamos monetos, liejami pabūklai, varpai.