Varpai

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Jeigu prasidedant Vytauto Didžiojo laikams Lietuva buvo\ndar pagonių šalis ir tebebuvo garbinami jos šventi miškai ir\ntebekūrenama amžinoji ugnis, tai jau jo laikams baigiantis Lie­\ntuva buvo gerokai sukatalikinta ir daugelyje jos vietų skambėjo\nbažnyčių varpai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Šitai išgirdę, broliai ir jų šeimyna, kitą dieną\npasidaliję į dvi dalis, vieni patraukė į Karaliaučiaus pilį, o kiti į Elbingą paėmę šventųjų\nrelikvijas, o pilyje palikę vieną iškaršusį ir aklą brolį, nestengiantį su jais drauge eiti.\n 392 Pateikiama kronikoje ir kita Ordino maršalo Ditricho žuvimo versija — D. III,\n123; žr. Ewald A. L., Die Eroberung.., 4, p. 59; Jasas R., Didysis..., p. 49).\n\nVis dėlto ir šis brolis, palikęs pilyje, kiekvieną valandą kaip paprastai skambino varpu.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Pagaliau pasibaigus karams su kryžiuo­\nčiais (1422 m.—su Prūsų, 1435 m.—su Livonijos), prasidėjo vi­\ndaus kolonizacija, ypač Sūduvos giriose, vystėsi prekyba su Prūsais\n(Dancigu ir Karaliaučiumi), nuo Vytauto laikų buvo kalamos mo­\nnetos, liejami pabūklai, varpai.