Petras Dusburgietis šiame šaltinyje minimas kaip „Prūsijos žemės kronikos“ autorius. Leidinio įvade jis apibūdinamas kaip Ordino brolis kunigas, 1326 m. užbaigęs kroniką ir įteikęs ją magistrui; kronika buvo pratęsta iki 1330 m., o jos tekstas rodo autoriaus teologinį išsilavinimą. To paties leidinio pratarmėje autorius pats išdėsto kronikos paskirtį, užbaigimo datą ir nurodo, kad remiasi savo matytais, dalyvių papasakotais bei iš patikimų šaltinių perimtais dalykais.
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus\nkaras prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją,\nnušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš\nDusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos.\nTarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti\ndaugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir\njo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.).
Petras iš Dusburgo aiškina, kad kronikoje aprašys Ordino įkūrimą, atsikėlimą į Prūsiją, karus ir įvykius, kuriuos pats matė, apie kuriuos pasakojo dalyviai arba kuriuos sužinojo iš patikimų šaltinių.
Kaip ši knyga sutvarkyta\n\n Ši knyga šitaip bus sudėta. Pirma, aprašysiu, kuriuo laiku buvo įkurtas Teutonų namų\nordinas, kas ir kaip jį įkūrė, antra, kada ir kaip minėtieji broliai atsikėlė į Prūsijos žemę,\ntrečia, apsakysiu karus, vykusius šioje žemėje, bei kitus žygius, pakalbėsiu ir apie\ntuos, kuriuos pats esu matęs, ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose\ndalyvavę žmonės, pagaliau ir apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patikimų šaltinių.\nKetvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų,\nkai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi.
Kaip ši knyga sutvarkyta\n\n Ši knyga šitaip bus sudėta. Pirma, aprašysiu, kuriuo laiku buvo įkurtas Teutonų namų\nordinas, kas ir kaip jį įkūrė, antra, kada ir kaip minėtieji broliai atsikėlė į Prūsijos žemę,\ntrečia, apsakysiu karus, vykusius šioje žemėje, bei kitus žygius, pakalbėsiu ir apie\ntuos, kuriuos pats esu matęs, ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose\ndalyvavę žmonės, pagaliau ir apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patikimų šaltinių.\nKetvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų,\nkai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi.
Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs reli giją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis supranta mesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsi švietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmo gus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl ši to turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvide šimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Ti betą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvenda mas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad da bartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budiz mą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikė jimas.
Visų pirma kry žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo. Pratarmė „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų.
Kronikos tekstas rodo, kad Petras iš Dusburgo turėjo teologinį išsilavinimą.\n Dusburgiečio veikale nemaža moralizacijos, pamokymų, stebuklų, vizijų, nepaprastų\nįvykių.