Petras Dusburgietis šiame šaltinyje minimas kaip „Prūsijos žemės kronikos“ autorius. Leidinio įvade jis apibūdinamas kaip Ordino brolis kunigas, 1326 m. užbaigęs kroniką ir įteikęs ją magistrui; kronika buvo pratęsta iki 1330 m., o jos tekstas rodo autoriaus teologinį išsilavinimą. To paties leidinio pratarmėje autorius pats išdėsto kronikos paskirtį, užbaigimo datą ir nurodo, kad remiasi savo matytais, dalyvių papasakotais bei iš patikimų šaltinių perimtais dalykais.
Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Petras iš Dusburgo aiškina, kad kronikoje aprašys Ordino įkūrimą, atsikėlimą į Prūsiją, karus ir įvykius, kuriuos pats matė, apie kuriuos pasakojo dalyviai arba kuriuos sužinojo iš patikimų šaltinių.
Ketvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų, kai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi. Jausdamasis per silpnas tokiam uždaviniui užbaigti, ypač dėl to, kad dabar gyvenantys žmonės jau yra beveik užmiršę šiuos įvykius, žinodamas, kad nieko negaliu nuveikti be dievo, nuolankiai tave, gerasis Jėzau, maldauju atskleisti visas paslaptis, ne tik busimąsias, bet ir dabarties bei praeities, nes tu esi tikrasis išminties bei žinojimo lobynas. Apšviesk savo dvasios malone man protą ir padaryk mane iškalbingą bei išmintingą, kad negaišdamas užbaigčiau šį darbą, kad tie, kurie skaitys šiame veikale apie tavo didingus ženklus ir galingus stebuklus, tavimi pasitikėtų, tave garbintų, aukštintų bei šlovintų, kad tu, iš kurio — viskas, per kurį — viskas ir kuriame—viskas, teiktumeisi globoti, tu, dieve, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.
Ketvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų, kai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi. Jausdamasis per silpnas tokiam uždaviniui užbaigti, ypač dėl to, kad dabar gyvenantys žmonės jau yra beveik užmiršę šiuos įvykius, žinodamas, kad nieko negaliu nuveikti be dievo, nuolankiai tave, gerasis Jėzau, maldauju atskleisti visas paslaptis, ne tik busimąsias, bet ir dabarties bei praeities, nes tu esi tikrasis išminties bei žinojimo lobynas. Apšviesk savo dvasios malone man protą ir padaryk mane iškalbingą bei išmintingą, kad negaišdamas užbaigčiau šį darbą, kad tie, kurie skaitys šiame veikale apie tavo didingus ženklus ir galingus stebuklus, tavimi pasitikėtų, tave garbintų, aukštintų bei šlovintų, kad tu, iš kurio — viskas, per kurį — viskas ir kuriame—viskas, teiktumeisi globoti, tu, dieve, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.
Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs religiją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis suprantamesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsišvietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmogus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl šito turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvidešimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Tibetą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvendamas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad dabartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budizmą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikėjimas.
Straipsnyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių buveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neišliko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus vienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 metus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkūno šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios datos, todėl turėjo būti jau labai senas.
Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs religiją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis suprantamesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsišvietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmogus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl šito turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvidešimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Tibetą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvendamas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad dabartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budizmą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikėjimas.
Buvo buriama iš sietelio, sukamo ant avių kirpimo žirklių. Stenderis, kalbėdamas apie šį burtininkavimą, priduria: „Prisimenu iš savo jaunystės metų, kad dėl tokio bergždžio būrimo nekaltai nubaudė vieną žmogų“42. Duomenų apie Antikos sibiles, kurių pranašavimo principai buvo panašūs, skaitytojas ras F. Noelio mitologijos žodyne43. Kunigas Osinskis išvertė jį pažodžiui į lenkų kalbą.
Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių.