Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“ pateikia unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą XIII-XIV a. pradžioje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus\nkaras prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją,\nnušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš\nDusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos.\nTarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti\ndaugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir\njo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.).
Petras iš Dusburgo nurodo, kad kroniką surašė ir užbaigė 1326 m., kad išsaugotų šventojo žygio atminimą būsimoms kartoms.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo. Pratarmė „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų.
Petras iš Dusburgo aiškina, kad kronikoje aprašys Ordino įkūrimą, atsikėlimą į Prūsiją, karus ir įvykius, kuriuos pats matė, apie kuriuos pasakojo dalyviai arba kuriuos sužinojo iš patikimų šaltinių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 35
Kaip ši knyga sutvarkyta\n\n Ši knyga šitaip bus sudėta. Pirma, aprašysiu, kuriuo laiku buvo įkurtas Teutonų namų\nordinas, kas ir kaip jį įkūrė, antra, kada ir kaip minėtieji broliai atsikėlė į Prūsijos žemę,\ntrečia, apsakysiu karus, vykusius šioje žemėje, bei kitus žygius, pakalbėsiu ir apie\ntuos, kuriuos pats esu matęs, ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose\ndalyvavę žmonės, pagaliau ir apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patikimų šaltinių.\nKetvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų,\nkai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi.
Kronikos tekstas rodo, kad Petras iš Dusburgo turėjo teologinį išsilavinimą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Kronikos tekstas rodo, kad Petras iš Dusburgo turėjo teologinį išsilavinimą.\n Dusburgiečio veikale nemaža moralizacijos, pamokymų, stebuklų, vizijų, nepaprastų\nįvykių.
Petras iš Dusburgo kronikos dedikacijoje prisistato kaip tų pačių šventųjų įžadų kunigas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
PRŪSIJOS ŽEMĖS\n KRONIKA\n\nDedikacija\n\n\n Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno,\nŠventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą\nsveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų kunigas.\nKiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje\nšventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi\nnuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei\nbūsimosioms kartoms pamokyti.
Petras iš Dusburgo rašė, kad į knygą sudėjo Ordino brolių karus ir užbaigė ją 1326 m.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo. Pratarmė „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų.
Epocha, kurioje rašė Petras iš Dusburgo 3-asis XIV a.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 13
Epocha, kurioje rašė Petras iš Dusburgo\n\n 3-asis XIV a. dešimtmetis — vienas iš etapinių laikotarpių 250 m. trukusiame Lietuvos\nkare prieš Kryžiuočių ordiną. 1326 m. Kryžiuočių ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo\nužbaigė rašyti „Prūsijos žemės kroniką“ ir įteikė ją Ordino magistrui Verneriui iš Orzelno.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašė Vytenio įsiveržimą į Ordino žemes.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 35
Valdant Gediminui Lietuva ėmė sparčiai plėstis į rytus LIETUVIAI SEMBOJE IR NOTANGOJE Ištrauka iš Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ apie Vytenio įsiveržimą į Ordino žemes: „1311 viešpaties metais, per Užgavėnes, Vytenis, Lietuvos karalius, su didele kariuomene, degindamas ir plėšdamas, nusiaubė Sembą ir Notangą, išžudė daug žmonių, o beveik penkis šimtus išsivarė į nelaisvę drauge su dideliu grobiu...“ LIETUVIAI PRIE RYGOS Ištrauka iš Hermano Vartbergės „Livonijos kronikos“ kaip lietuviai su apgulimo ma- šinomis sunaikina Piltenės pilį.
Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ ištrauka „Rūstus Dievo žmonių likimas“ pateikta apie Durbės mūšį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 29
XIII a. Šilainiai, Raudonė, Kejėnai RŪSTUS DIEVO ŽMONIŲ LIKIMAS Ištrauka iš Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ apie Durbės mūšį. „1260 m.
Petras Dusburgietis pažymėjo, kad keturi tūkstančiai lietuvių niokojo Kuršo žemę, o po to stojo į mūšį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 28
), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP. Dusburgietis pažymi, kad „keturi\ntūkstančiai lietuvių“ niokojo Kuršo žemę,\n0 po to stojo į mūšį.
Petras Dusburgietis nurodytas kaip teksto „Rūstus Dievo žmonių likimas“ šaltinio autorius.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 268
p. 27, „RŪSTUS DIEVO ŽMONIŲ LIKIMAS“, Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 2005, p. 166-168.
Petras iš Dusburgo nurodė, kad kronikoje aprašys Teutonų ordino įkūrimą, brolių atvykimą į Prūsiją ir karus Prūsijoje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 35
Kaip ši knyga sutvarkyta\n\n Ši knyga šitaip bus sudėta. Pirma, aprašysiu, kuriuo laiku buvo įkurtas Teutonų namų\nordinas, kas ir kaip jį įkūrė, antra, kada ir kaip minėtieji broliai atsikėlė į Prūsijos žemę,\ntrečia, apsakysiu karus, vykusius šioje žemėje, bei kitus žygius, pakalbėsiu ir apie\ntuos, kuriuos pats esu matęs, ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose\ndalyvavę žmonės, pagaliau ir apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patikimų šaltinių.\nKetvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų,\nkai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi.
Petras Dusburgietis ir tarė: „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų“.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
Šitaip bylojo Babilonijos karalius Nabuchodonosaras, matydamas, jog liepsna nė nepalietė Danieliaus bei jo bičiulių ir jiems nieko bloga nepadarė, kai šie buvo surišti bei įmesti į septynis kartus daugiau nei paprastai pakūrentą krosnį, nes atidavė savo kūnus, nenorėdami tarnauti nė vienam dievui nei jo garbinti, išskyrus tą, kurį patys tikėjo, nors ugnies liežuviai kilo per 49 uolektis virš krosnies ir sudegino kūrikus, o Danieliaus ir jo bičiulių nė neužgavo ir nieko blogo jiems nepadarė, štai tada jis ir tarė: „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų“. Tačiau tinka tie žodžiai ir šios knygos autoriui, kuris, šventosios Marijos Teutonų namų ligoninės Jeruzalėje brolių šventosios kongregacijos veikloje pamatęs ir išgirdęs tokių reikšmingų ženklų ir tokių didžių stebuklų, nepaprastų ir nuo amžių negirdėtų, kokių aukštybių viešpats per minėtuosius brolius mielaširdingai yra teikęsis padaryti Prūsijos žemėje per juos, tuos, kurie, be baimės guldydami galvas už tikėjimą, galėjo sakyti: „Aukščiausias dievas padarė manyje ženklų ir stebuklų“ ir t. t.
Petras iš Dusburgo kronikos dedikacijoje kreipėsi į magistrą Vernerį iš Orzelno.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
PRŪSIJOS ŽEMĖS\n KRONIKA\n\nDedikacija\n\n\n Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno,\nŠventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą\nsveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų kunigas.\nKiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje\nšventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi\nnuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei\nbūsimosioms kartoms pamokyti.
Narbutas rašo, kad Dusburgietis pridūrė, jog krikščionims nebuvo leidžiama prieiti prie apeigoms naudotų šventųjų šaltinių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 279
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Narbutas aiškino, kad Dusburgietis vyriausiąjį žynį prilygino popiežiui, bet tokį palyginimą laikė menkai tinkamu dalykui pažinti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 280
Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs reli giją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis supranta mesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsi švietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmo gus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl ši to turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvide šimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Ti betą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvenda mas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad da bartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budiz mą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikė jimas.
Narbutas manė, kad Dusburgiečio aplinkos kryžiuočiai, nors ir cenzūruojami, išsaugojo senųjų vyriausiųjų žynių sąrašą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 280
Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs reli giją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis supranta mesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsi švietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmo gus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl ši to turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvide šimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Ti betą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvenda mas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad da bartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budiz mą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikė jimas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 413
Visų pirma kry žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Narbutas nurodo, kad Dusburgietis paliko pasakojimą apie vieną prūsų moterį pranašautoją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 306
Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu\nsią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta\ngarsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą.\nĮvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra\nnašystėmis tikėta. Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dus-\nburgietis.
Narbutas svarstė, kad Dusburgietis galėjo nežinoti, kaip apibūdinti krivį, arba jo tekstas apie krivį galėjo būti nepilnas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 410
(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasiro dyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis api būdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); ant rojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime - titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia qui dam turėję būti kažkas praleista.
Narbutas teigė, kad Dusburgietis galėjo gauti tikriausių žinių apie tai, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 413
Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus. Todėl jis rašo: Describam quo modo fratres intraverunt in terram Prus- chiae, - de bellis et aliis, quae gesta sunt in dicta terra, quorum pauca quae vidi, alia quae audivi ab his, qui viderunt et interfu erunt, caetera quae relatione veridica intellexi (Aprašysiu, ko kiu būdu broliai įžengė į Prūsijos žemę, karus ir kitką, kas įvy ko šioje žemėje, apie tuos, kuriuos pats esu matęs, pakalbėsiu ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose dalyvavę žmonės, pagaliau apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patiki mų šaltinių). Ar kas nors atviriau pasakytų apie savo šaltinius?
Narbutas, perpasakodamas Dusburgietį, aiškino krivūlę kaip krivio turėtą lazdą ir įsakomąjį ženklą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 430
Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimy nui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas ne delsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpa sakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo pa našią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
Teodoro Narbuto pasakojime Petras Dusburgietis minėjo Sūduvos valsčių Kirsowia, arba Kirsnavą, tarp Olecko ir Raigardo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Sūduva turėjo gana\ndaug įtvirtintų pilių, kur gyveno šioje provincijoje dau\ngiausia buvusių savarankiškų valdovų. Kryžiuočiams val\ndant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi;\napie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus,\nvadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir\nRaigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie\nšią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabe\njotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats\ngeografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią\ngermanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Pra\nhos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti\niš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4.
PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA Dedikacija Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno, Šventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą sveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
PRŪSIJOS ŽEMĖS\n KRONIKA\n\nDedikacija\n\n\n Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno,\nŠventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą\nsveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų kunigas.\nKiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje\nšventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi\nnuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei\nbūsimosioms kartoms pamokyti.
Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 413
Visų pirma kry žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių.
Petras Dusburgietis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
PRŪSIJOS ŽEMĖS\n KRONIKA\n\nDedikacija\n\n\n Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno,\nŠventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą\nsveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų kunigas.\nKiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje\nšventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi\nnuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei\nbūsimosioms kartoms pamokyti.
Petras Dusburgietis globojo Platelių valsčių, kuriame ir buvusi toji legendinė pilis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 171
Kubilas (Kibias) reiškia kubiliaus padarytą, raktu užrakinamą dirbinį, kuriame kaimiečiai laiko savo mantą. Kirais (Kimis) Dievaitis, saugantis vienos pilies, buvusios prie ežero, vyš nių medelius. Jo pagalbos, be abejo, prašyta norint pagausinti vyšnių sodus. Į medį sviesdavo papjautus gaidžius, statydavo ant jų uždegtas žvakes. Ypač jis globojo Platelių valsčių, ku riame ir buvusi toji legendinė pilis.
Petras Dusburgietis persikėlė į apsišvietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmogus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 280
Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs reli giją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis supranta mesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsi švietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmo gus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl ši to turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvide šimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Ti betą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvenda mas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad da bartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budiz mą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikė jimas.
Petras Dusburgietis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 282
Vadinasi, šito pavadinimo etimolo gija dar neištirta. Pretorijus Hartknocho studijų prierašuose aiškina teisin gai, kadangi jis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą. Pasak jo, Kre ive, arba ir Kriwe, reiškia ne ką kita kaip tik žynį arba tautos teisėją, kadangi žemesnieji teisėjai vėlesniais laikais buvo va dinami Krewule, tai yra mažaisiais kriviais, žemesnės katego rijos teisėjais arba žyniais.
Petras Dusburgietis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkūno šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios datos, todėl turėjo būti jau labai senas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 287
Straips\nnyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių \nbuveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neiš\nliko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus \nvienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 me\ntus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis \nžynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkū\nno šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios da\ntos, todėl turėjo būti jau labai senas.
Petras Dusburgietis buvusi turto deivė arba ir jo dovanotoja.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 425
Tas pavadinimas, matyt, susijęs su ta pačia deive, kurią aprašėme pavadinę Krūmine, kadangi žymės, kokias jai priskiria prūsai, yra tos pačios, apie kurias kalbėta tame straipsnyje. GABJAUJA (GABJAUJA). Prūsams ji buvusi turto deivė arba ir jo dovanotoja. Šiuo požiūriu šis praminąs būtų vienas iš mūsų aprašytos deivės Pilvytės vardų.
Petras Dusburgietis mini platesnę reikalus svarstančią kolegiją, į kurią turėjo būti sukviesti didikai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a.
p. 13 (PDF 5)
Salia šių patarė jų šaltiniuose kartais aptinkame platesnę reikalus svarstančią kolegiją, kurią aptaria ir straipsnio pradžioje minėtas Petras Dusburgietis. Ordi no kronikininko nuoroda, kad į ją turėjo būti sukviesti didikai, liudija išskirtinį šios institucijos pobūdį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Štai tokių didžiulių „stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“. Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“. Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).
Susietas teiginys: t-007
Susieti teiginiai: t-007
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti Livonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę kovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą ekonominę Lietuvos blokadą. Kiek vėliau, jau valdant Gediminui, Lietuvos—Rygos sąjunga buvo atnaujinta47. Tarptautinėje sferoje tuo metu susilaukė atgarsio Lietuvos valdovo Gedimino pareikšti aštrūs kaltinimai kryžiuočiams: „Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žiemgaloje ir daugelyje kitų [vietų].
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
K. Požėlos spaustuvė, Kaunas Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „LIETUVIŲ LITERATŪROS KLASIKOS KŪRINIŲ PERKĖLIMAS Į ELEKTRONINĘ ERDVĘ“, 2013 TURINYS Pratarmė 5 Petro Dusburgiečio kronika 7 PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA 32 Pirma knygos dalis 36 Antra knygos dalis 42 Trečia knygos dalis 52 Ketvirta knygos dalis (Apie įvykius) 225 Papildymas 252 Bibliografija 259 Asmenvardžių rodyklė 279 Vietovardžių, etnonimų ir kai kurių istorijos dalykų rodyklė 298 PETRI DE DUSBURG CHRONICA TERRAE PRUSSIAE Lituanistinė biblioteka Pratarmė XIV a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos valstybei, Gedimino vyriausybei vedant sėkmingą karinę ir diplomatinę kovą prieš Kryžiuočių ordino agresiją, Vakarų Europoje pasigirdo kritiškų balsų Ordino atžvilgiu. Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.
Susietas teiginys: t-015
Susieti teiginiai: t-015
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Ketvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų, kai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi. Jausdamasis per silpnas tokiam uždaviniui užbaigti, ypač dėl to, kad dabar gyvenantys žmonės jau yra beveik užmiršę šiuos įvykius, žinodamas, kad nieko negaliu nuveikti be dievo, nuolankiai tave, gerasis Jėzau, maldauju atskleisti visas paslaptis, ne tik busimąsias, bet ir dabarties bei praeities, nes tu esi tikrasis išminties bei žinojimo lobynas. Apšviesk savo dvasios malone man protą ir padaryk mane iškalbingą bei išmintingą, kad negaišdamas užbaigčiau šį darbą, kad tie, kurie skaitys šiame veikale apie tavo didingus ženklus ir galingus stebuklus, tavimi pasitikėtų, tave garbintų, aukštintų bei šlovintų, kad tu, iš kurio — viskas, per kurį — viskas ir kuriame—viskas, teiktumeisi globoti, tu, dieve, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Straips nyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių buveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neiš liko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus vienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 me tus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkū no šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios da tos, todėl turėjo būti jau labai senas.
Susietas teiginys: t-037
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Seniausios žinios apie vyriausiojo žynio buvimą klausimas labiau už kitus susijęs su kryžiuočių kronikininko Dusburgie- eio pranešimu (dalis III. - skyrius 5), kuriame taip sakoma apie krivį: Fuit in medio nationis hujus perversae, scilicet in Nad- rovia locus quidam, dictus Romow, trahens nomen suum a Ro ma, in quo habitabat quidam dictus Crive, quem colebant pro Papa, quia sicut Dominus Papa regit universalem Ecclaesiam fidelium, ita ad istius nutum seu mandatum non solum gentes praedictae, sed et Litthovini et aliae nationes Livoniae terrae regebantur. Tantae fuit auctoritatis, quod non solum ipse vel ali quis de sanguine sua, verum et nuntius cum baculo suo vel alio signo nato transiens terminos infidelium praedictorum, a regi bus et nobilibus et communi populo, in magna reverentia habe- 409 ## Puslapis 409 retur (Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje, Nad- ruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį ger bė kaip popiežių, nes kaip valdovas popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenu sios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo kri vūle ar kokiu kitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikė lių žemes, sulaukdavo didžios kunigaikščių, kilmingųjų bei pra stuomenės pagarbos).