Petras Dusburgietis

p. 13 (PDF 5)

Salia šių patarėjų šaltiniuose kartais aptinkame platesnę reikalus svarstančią kolegiją, kurią aptaria ir straipsnio pradžioje minėtas Petras Dusburgietis. Ordino kronikininko nuoroda, kad į ją turėjo būti sukviesti didikai, liudija išskirtinį šios institucijos pobūdį.

PDF 267

Kryžiuočiams valdant, ji tapo dykra, vos randama pėdsakų, kur ji buvusi; apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3. Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4. Ne kartą provincijoje prisiglausdavo nuo lenkų ir lietuvių ginklų bėgantys jotvingiai. Rytuose ji ribojosi su Sudargą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Galinda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas.

PDF 413

Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

PDF 280

Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs religiją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis suprantamesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsišvietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmogus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl šito turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvidešimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Tibetą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvendamas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad dabartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budizmą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikėjimas.

PDF 287

Straipsnyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių buveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neišliko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus vienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 metus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkūno šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios datos, todėl turėjo būti jau labai senas.

PDF 277

Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).

PDF 280

Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs religiją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis suprantamesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsišvietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmogus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl šito turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvidešimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Tibetą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvendamas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad dabartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budizmą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikėjimas.

PDF 306

Buvo buriama iš sietelio, sukamo ant avių kirpimo žirklių. Stenderis, kalbėdamas apie šį burtininkavimą, priduria: „Prisimenu iš savo jaunystės metų, kad dėl tokio bergždžio būrimo nekaltai nubaudė vieną žmogų“42. Duomenų apie Antikos sibiles, kurių pranašavimo principai buvo panašūs, skaitytojas ras F. Noelio mitologijos žodyne43. Kunigas Osinskis išvertė jį pažodžiui į lenkų kalbą.

PDF 413

Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

PDF 280

Šiaip žinoma, kad pirmasis budizmo patriarchas gimė Ceilone6; sukūręs religiją palyginti su visomis kitomis tų kraštų religijomis suprantamesnę liaudžiai ir tinkamesnę jos gerovei, jis persikėlė į apsišvietusią šalį, tai yra į Indiją, kur braminai skleidė vietinį, arba vien tik savo kraštui būdingą, tikėjimą, kadangi, pasak jų, žmogus, miręs nepašlakstytas šventųjų upių vandeniu, negalįs būti išganytas; Budhos sektos šalininkai su šituo nesutinka, kitaip sakant, leidžia laikyti vandenį šventu kiekvienoje šalyje. Dėl šito turėjo kilti religiniai vaidai, ir pagaliau po keleto amžių, tai yra praėjus pusšešto amžiaus po Kristaus, Šakjamunis dvidešimt aštuntasis įpėdinis, pavadintas Bodhidana, persikėlė į Tibetą ir apsigyveno prie šventojo Sungo kalno, netoli Honaros miesto; ten ir mirė krikščionių eros 495 metais. Ten gyvendamas, vyriausiasis kunigas daug ką pakeitė ir papildė apeigas, hierarchiją bei kitas išorines apraiškas naujovėmis taip, kad dabartinis lamaizmas, atrodo, nemažai panašus į senovės budizmą, kurio principų dalį savyje išsaugojo senasis lietuvių tikėjimas.

PDF 410

(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasirodyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis apibūdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); antrojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia quidam turėję būti kažkas praleista.

PDF 430

Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimynui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas nedelsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpasakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo panašią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.

PDF 7

Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.

PDF 13

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 66

Dusburgietis rašo, kad prūsai dievino griaustinį (pro deo coluerunt [...] tonitrua).

PDF 35

Ketvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų, kai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi. Jausdamasis per silpnas tokiam uždaviniui užbaigti, ypač dėl to, kad dabar gyvenantys žmonės jau yra beveik užmiršę šiuos įvykius, žinodamas, kad nieko negaliu nuveikti be dievo, nuolankiai tave, gerasis Jėzau, maldauju atskleisti visas paslaptis, ne tik busimąsias, bet ir dabarties bei praeities, nes tu esi tikrasis išminties bei žinojimo lobynas. Apšviesk savo dvasios malone man protą ir padaryk mane iškalbingą bei išmintingą, kad negaišdamas užbaigčiau šį darbą, kad tie, kurie skaitys šiame veikale apie tavo didingus ženklus ir galingus stebuklus, tavimi pasitikėtų, tave garbintų, aukštintų bei šlovintų, kad tu, iš kurio — viskas, per kurį — viskas ir kuriame—viskas, teiktumeisi globoti, tu, dieve, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.

PDF 33

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 7

Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių.

PDF 7

Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių.

PDF 16

Štai tokių didžiulių „stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“. Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“. Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).

PDF 13

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 33

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 33

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 13

XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje Vytenis (1295—1316 m.) bandė pasinaudoti Livonijos vidaus prieštaravimais: Lietuva drauge su Ryga kariavo ir vedė diplomatinę kovą prieš Ordiną, Lietuva gynė Rygą nuo Ordino, norėdama pralaužti Ordino vykdomą ekonominę Lietuvos blokadą. Kiek vėliau, jau valdant Gediminui, Lietuvos—Rygos sąjunga buvo atnaujinta47. Tarptautinėje sferoje tuo metu susilaukė atgarsio Lietuvos valdovo Gedimino pareikšti aštrūs kaltinimai kryžiuočiams: „Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žiemgaloje ir daugelyje kitų [vietų].

PDF 35

Ketvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų, kai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi. Jausdamasis per silpnas tokiam uždaviniui užbaigti, ypač dėl to, kad dabar gyvenantys žmonės jau yra beveik užmiršę šiuos įvykius, žinodamas, kad nieko negaliu nuveikti be dievo, nuolankiai tave, gerasis Jėzau, maldauju atskleisti visas paslaptis, ne tik busimąsias, bet ir dabarties bei praeities, nes tu esi tikrasis išminties bei žinojimo lobynas. Apšviesk savo dvasios malone man protą ir padaryk mane iškalbingą bei išmintingą, kad negaišdamas užbaigčiau šį darbą, kad tie, kurie skaitys šiame veikale apie tavo didingus ženklus ir galingus stebuklus, tavimi pasitikėtų, tave garbintų, aukštintų bei šlovintų, kad tu, iš kurio — viskas, per kurį — viskas ir kuriame—viskas, teiktumeisi globoti, tu, dieve, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.

PDF 186

Paminėjęs Aukštaitiją kaip Lietuvos karaliaus žemę, Dusburgietis davė pagrindo minčiai, neigiančiai tradicinį Lietuvos gyventojų skirstymą į aukštaičius, žemaičius, teigiančiai, kad iki XV a. buvo ne dvi, o trys Lietuvos gyventojų grupės: lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai, kad tik nuo XV a. aukštaičių vardu imta vadinti visus ne žemaitiškų žemių gyventojus (Tautavičius A., Lietuvių tautos..., p. 12—15).