Lenkų istorikai ir Lietuvos istoriografijos tyrėjai
19 teiginių13 įrašų3 ryšiai
Lenkų istorikai ir Lietuvos istoriografijos tyrėjai – tai Lietuvos praeitį bei istoriją nagrinėjusių lenkų mokslininkų grupė. Po Antrojo pasaulinio karo jaunoji lenkų istorikų karta Lietuvos praeitį ėmė vertinti įžvalgiau ir objektyviau. Šios krypties reikšmę rodo J. Ochmańskio, P. Lossowskio ir kitų autorių darbai, liudiję naujesnį požiūrį į Lietuvos istoriją. Lenkų bibliografija Lietuvos istorijos klausimais buvo tokia gausi, kad aptarti pasirinkti svarbiausi, ypač Gediminaičių epochos, tyrinėtojai; tarp jų išskirtas J. Latkowskis, pirmasis mėginęs nustatyti Lietuvos valstybės pradžios datą ir moksliškai tirti Mindaugo laikus. XIV–XV amžių Lietuvos tyrimuose A. Prochaska kitus lenkų istorikus pralenkė raštų gausumu: jis paskelbė Vytauto Didžiojo aktų kodeksą, Jogailos ir Vytauto monografijas bei kitus tyrimus.
Įžvalgesnė ir objektyvesnė Lietuvos praeities atžvilgiu
Zenono Ivinskio vertinimu, po II pasaulinio karo jaunoji lenkų istorikų karta tapo įžvalgesnė ir objektyvesnė; tai jis siejo su J. Ochmańskio, P. Lossowskio ir kitų darbais.
Gausiai tyrinėjo Lietuvos istoriją, ypač XIV–XV amžių
Moksliškai tyrinėjo Lietuvos valstybės pradžią ir Mindaugo laikus
Zenonas Ivinskis nurodė, kad A. Prochaska savo raštų gausumu apie XIV–XV a. Lietuvą pralenkė kitus lenkų istorikus, išleisdamas šaltinių kodeksą, parašydamas Jogailos ir Vytauto monografijas bei atlikdamas kitus tyrimus.
Zenonas Ivinskis rašė, kad J. Latkowskis pirmasis bandė nustatyti Lietuvos valstybės pradžios datą ir moksliškai tyrinėjo karaliaus Mindaugo laikus.
Reikšmingai prisidėjo prie XIV–XV a. Lietuvos istorijos tyrimų
Zenono Ivinskio vertinimu, A. Prochaska savo darbų gausumu apie XIV–XV a. Lietuvą pralenkė kitus lenkų istorikus; jis išleido Vytauto aktų kodeksą, parašė Jogailos ir Vytauto monografijas bei kitus tyrimus.
Po II pasaulinio karo dar labiau jaunoji lenkų istorikų generacija ėmė darytis įžvalgesnė ir objektyvesnė link Lietuvos praeities, kaip rodo gausus J. Ochmańskio raštai, P. Lossowskio ir kitų darbai.
Po II pasaulinio karo dar labiau jaunoji lenkų istorikų generacija ėmė darytis įžvalgesnė ir objektyvesnė link Lietuvos praeities, kaip rodo gausus J. Ochmańskio raštai, P. Lossowskio ir kitų darbai.
** 84 ĮVADAS Savo raštų gausumu apie XIV-XV amžiaus Lietuvą visus lenkų istorikus yra pralenkęs A. Prochaska. Jis išleido ne tik taip svarbų Vytauto D. aktų kodeksą (CeV), naujai perspausdintą 1965, ne tik parašė plačias Jogailos ir Vytauto monografijas (ProJa, ProW), bet dar davė daug atskirų tyrinėjimų^131.
Lenkų bibliografija įvairiais Lietuvos istorijos klausimais yra tokia gausi, jog čia reikia pasitenkinti tik pačiais svarbiausiais tyrinėtojais, ir tai labiausiai iš Gediminaičių epochos. J. Latkowskis buvo pirmasis, kuris bandė nustatyti Lietuvos valstybės pradžios datą ir moksliniai tyrinėti karaliaus Mindaugo laikus^126.
Lenkų bibliografija įvairiais Lietuvos istorijos klausimais yra tokia gausi, jog čia reikia pasitenkinti tik pačiais svarbiausiais tyrinėtojais, ir tai labiausiai iš Gediminaičių epochos. J. Latkowskis buvo pirmasis, kuris bandė nustatyti Lietuvos valstybės pradžios datą ir moksliniai tyrinėti karaliaus Mindaugo laikus^126. W. Kętrzyńskis atsidėjo Mindaugo donacinių dokumentų klausimui^127.
Gana plačius pėdsakus Lietuvos istorijos srityje savo gausiais raštais yra palikęs O. Haleckis, kuris ir emigracijoje vis daug dėmesio skyrė Lietuvai, nors į ją vis žvelgė savu lenkiškuoju požiūriu. Tai jaučiama labiausiai veikale apie uniją (HaU).
Iš senesniųjų istorikų. dar prieš minėtą A. L. Schlözerį, D. Lietuvos Kunigaikštystės istoriją 1647 m. išleido M. Zeilleris 151 ; ta istorija anuomet buvo labai vertinama ir susilaukė keletos laidų.