Dusburgietis teigia, kad hartknochas (Karaliaučius, 1679 m.)82. Dusburgietis teigia, kad 82 De Dusburg Petri [...] Chronłcon Prussiae / Auctore et collectore Christophoro Hartknoch. Dusburgietis teigia, kad hartknochas, pirmas D.
V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyzdžiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dainoje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniškų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spėliojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję gotus1 2.
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Curchus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) arba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietuvių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.
Pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą parengė K. Hartknochas (Karaliaučius, 1679 m.)82. Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas.
Ch. Hartknochas, pirmas D. kronikos leidėjas, galvojo, kad tuo vardu čia vadinami Riugeno salos gyventojai (Hartknoch Ch., Selectae.., p. 64). Manyta, jog Dusburgiečio rutėnai — galbūt Galičo (SRP, 1, p. 133 — Töppen M.) ar Smolensko kunigaikščių rusai (Pašuta V., Lietuvos.., p. 306—307), nors rusų metraščiai tokios prielaidos neparemia.
Žiūrėk II lentelės 4-ąjį piešinį. Elnias (Elnis) Elnią, tą gyvulį, laikė dievuku fetišu, manydami, kad jis pašalins ligas, ypač epilepsiją. Paimtą iš Erazmo Stelos faktą Hartknochas pagrindžia savo pastebėjimais15.
Tai liudija Strijkovskis. Ant Kukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsakų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, tebegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas, remdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno nuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .
2. Dievo Kurko garbei taip pat degė nuolat kurstoma ugnis, ypač Prūsuose, didelėje to dievo šventovėje Šventamiestyje (Szwentameste), kur dabar Heiligenbeilis, lenkiškai SwiętaSiekierka, Šventasis Kirvelis. Lietuvoje, Hartknocho nuomone, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.
Tikrojoje Lietuvoje yra taip pat kitų vietovių, turinčių tokius arba panašius pavadinimus; jeigu jie nėra kilę iš kokio nors rusino Romano, gyvenvietės įkūrėjo, kaip tai ir Rusioje pastebima (krikščionys rusai dažnai vartodavo tą vardą), tai reikia daryti išvadą, kad XIII amžiuje tenai kada nors galėjo būti vyriausiojo žynio buveinė. Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romove; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nutikimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šventyklą. Kadangi lietuvių genties tautos turėjo krivių įvairiose vietose, todėl buvo gausu ir aukų atnašavimo vietų, kurios nebuvo šventyklos to žodžio prasme.