Dusburgietis teigia, kad hartknochas (Karaliaučius, 1679 m.)82. Dusburgietis teigia, kad 82 De Dusburg Petri [...] Chronłcon Prussiae / Auctore et collectore Christophoro Hartknoch. Dusburgietis teigia, kad hartknochas, pirmas D.
V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyz džiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dai noje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję go tus1 2.
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Cur- chus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hart- knochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) ar ba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietu vių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oro- mazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.
Pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą parengė K. Hartknochas (Karaliaučius, 1679\nm.)82. Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio\nvariantas.
Ch. Hartknochas, pirmas D. kronikos leidėjas, galvojo, kad tuo vardu čia vadinami Riugeno salos gyventojai (Hartknoch Ch., Selectae.., p. 64). Manyta, jog Dusburgiečio rutėnai — galbūt Galičo (SRP, 1, p. 133 — Töppen M.) ar Smolensko kunigaikščių rusai (Pašuta V., Lietuvos.., p. 306—307), nors rusų metraščiai tokios prielaidos neparemia.
Žiūrėk II lentelės 4-ąjį piešinį.\nElnias (Elnis)\nElnią, tą gyvulį, laikė dievuku fetišu, manydami, kad jis\npašalins ligas, ypač epilepsiją. Paimtą iš Erazmo Stelos faktą\nHartknochas pagrindžia savo pastebėjimais15.
Tai liudija Strijkovskis. Ant\nKukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsa\nkų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, te\nbegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas,\nremdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno\nnuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .
2. Dievo Kurko garbei taip pat degė nuolat kurstoma ug nis, ypač Prūsuose, didelėje to dievo šventovėje Šventamiesty- je (Szwentameste), kur dabar Heiligenbeilis, lenkiškai Swięta- Siekierka, Šventasis Kirvelis. Lietuvoje, Hartknocho nuomo ne, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.