Kristupas Hartknochas

PDF 20

Pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą parengė K. Hartknochas (Karaliaučius, 1679 m.)82. Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas.

PDF 153

Ch. Hartknochas, pirmas D. kronikos leidėjas, galvojo, kad tuo vardu čia vadinami Riugeno salos gyventojai (Hartknoch Ch., Selectae.., p. 64). Manyta, jog Dusburgiečio rutėnai — galbūt Galičo (SRP, 1, p. 133 — Töppen M.) ar Smolensko kunigaikščių rusai (Pašuta V., Lietuvos.., p. 306—307), nors rusų metraščiai tokios prielaidos neparemia.

PDF 153

Ch. Hartknochas, pirmas D. kronikos leidėjas, galvojo, kad tuo vardu čia vadinami Riugeno salos gyventojai (Hartknoch Ch., Selectae.., p. 64). Manyta, jog Dusburgiečio rutėnai — galbūt Galičo (SRP, 1, p. 133 — Töppen M.) ar Smolensko kunigaikščių rusai (Pašuta V., Lietuvos.., p. 306—307), nors rusų metraščiai tokios prielaidos neparemia.

PDF 322

V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyzdžiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dainoje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniškų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spėliojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję gotus1 2.

PDF 109

Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Curchus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) arba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietuvių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.

PDF 210

Žiūrėk II lentelės 4-ąjį piešinį. Elnias (Elnis) Elnią, tą gyvulį, laikė dievuku fetišu, manydami, kad jis pašalins ligas, ypač epilepsiją. Paimtą iš Erazmo Stelos faktą Hartknochas pagrindžia savo pastebėjimais15.

PDF 223

Tai liudija Strijkovskis. Ant Kukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsakų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, tebegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas, remdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno nuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .

PDF 224

2. Dievo Kurko garbei taip pat degė nuolat kurstoma ugnis, ypač Prūsuose, didelėje to dievo šventovėje Šventamiestyje (Szwentameste), kur dabar Heiligenbeilis, lenkiškai SwiętaSiekierka, Šventasis Kirvelis. Lietuvoje, Hartknocho nuomone, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.

PDF 269

Tikrojoje Lietuvoje yra taip pat kitų vietovių, turinčių tokius arba panašius pavadinimus; jeigu jie nėra kilę iš kokio nors rusino Romano, gyvenvietės įkūrėjo, kaip tai ir Rusioje pastebima (krikščionys rusai dažnai vartodavo tą vardą), tai reikia daryti išvadą, kad XIII amžiuje tenai kada nors galėjo būti vyriausiojo žynio buveinė. Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romove; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nutikimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šventyklą. Kadangi lietuvių genties tautos turėjo krivių įvairiose vietose, todėl buvo gausu ir aukų atnašavimo vietų, kurios nebuvo šventyklos to žodžio prasme.

PDF 240

Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rusnės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augusi didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stabmeldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18. PŪ SIS,Pussis. Hartknochas19 pateikia duomenų apie šventąją pušį, vadintą Romuta arba Ruombota, esančią Insterburgo valsčiuje; jos šakos, pasiskirsčiusios trim aukštais, augdavo horizontaliai, o paskui suaugdavo užsiriesdamos į viršų.

PDF 262

Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).

PDF 266

Žymiausia šventykla buvo Romovėje, kurios vieta tiksliai dar nenustatyta. Treteris Jono I, Varmijos vyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur reiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padėtas ne visai tiksliai.

PDF 269

Tikrojoje Lietuvoje yra taip pat kitų vietovių, turinčių tokius arba panašius pavadinimus; jeigu jie nėra kilę iš kokio nors rusino Romano, gyvenvietės įkūrėjo, kaip tai ir Rusioje pastebima (krikščionys rusai dažnai vartodavo tą vardą), tai reikia daryti išvadą, kad XIII amžiuje tenai kada nors galėjo būti vyriausiojo žynio buveinė. Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romove; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nutikimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šventyklą. Kadangi lietuvių genties tautos turėjo krivių įvairiose vietose, todėl buvo gausu ir aukų atnašavimo vietų, kurios nebuvo šventyklos to žodžio prasme.

PDF 278

Todėl plačios galimybės maitintis visuomenės lengvatikiškumu leido laikyti daug žynių. Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminėjimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais. Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios painiavos.

PDF 296

Atnašaudami aukas, jie užsidėdavo ant galvos vainiką ir susijuosdavo balta drobine skara. Signotai (Sigonottaį Tai buvo vienuoliai, vienuolijų nariai, kadangi žodis Sigos senovės prūsų kalba, pasak Hartknocho, turėjo reikšti tvarką arba vienuoliją. Tie žyniai buvo išskirtinai dievo Atrimpo arba Gardaičio tarnai, todėl jų būdavo pajūrio srityse.

PDF 296

Iš šventojo Adalberto biografijos, kurią parašė Kozmas Prahietis, aiškėja, kad dabartinio Fišhauzeno miesto apylinkėse, jūros pakrantėje, prūsams užpuolus tą apaštalą, tos minios vadas buvo stabmeldžių žynys Siggo, kuris buvo pats pirmasis žudikas. Hartknochas po ilgo nereikšmingo svarstymo šia tema pataiko į ankstesnių kronikininkų mintį, tai yra kad tai buvo dvasininkai, gyvenę bendruomenėje su tam tikromis teisėmis. Tuos teiginius patvirtina kitų senovės istorikų tyrimai.

PDF 309

Londono A l yra tiesiog ištobulintas šitas alus. Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami religines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho tyrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo daryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams.

PDF 320

Kad nuramintume žmoniškumo gynėjus, turime 16 Įrodymui Hartknochas pateikia: Litterae Gregorii Papae IX // Apud Odoricum Raynaldum. Annales ecclesiasticae. - Ad annum 1232. - Nr. 7.

PDF 322

V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyzdžiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dainoje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniškų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spėliojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję gotus1 2.

PDF 433

Juk ponas Foigtas13 pateikia priekaištą, kad visa ta legenda apie vyriausiuosius žynius esanti kažkokio tuščiagarbio vienuolio išmonė... Sis vyriausiųjų žynių sąrašo pasmerkimas yra paimtas iš Hartknocho14, bet jis pareiškė tai nepateikdamas argumentų, vien kaip savo paties abejonę.

PDF 239

Turime dar nenuginčijamą faktą apie ąžuolą, didesnį už Baublį. Netoli Vėluvos (Wehlau) miesto, kaime, kuris vadina­ 12 Treteris*, Henenbergeris, Šiucas, Hartknochas. 13 Opisanie starožytnej Polski.

PDF 109

Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Curchus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) arba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietuvių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oromazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.

PDF 238

Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadinasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu. Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.

PDF 467

Turimas omenyje Kristupo Hartknocho (1644—1687), Prūsijos istoriko, vienu metu Vilniaus evangelikų mokyklos rektoriaus, veikalas „Senoji ir Naujoji Prūsija“ (Hartknoch Christophorus. Altund Neues Preussen oder Preusischer Historien zwey Theile. Frankfurt—Leipzig, 1684).

PDF 20

Pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą parengė K. Hartknochas (Karaliaučius, 1679 m.)82. Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio variantas