Lietuvos istorijos žinių lobynas
autorius
25 teiginiai25 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 25 teiginiai ir visi 25 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–29 iš 29 rodomų įrašų
K. Hartknochas parengė pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą, išleistą Karaliaučiuje 1679 m.
PDF 20
Pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą parengė K. Hartknochas (Karaliaučius, 1679\nm.)82. Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio\nvariantas.
K. Hartknochas, pirmasis Dusburgiečio kronikos leidėjas, manė, kad rutėnais vadinti Riugeno salos gyventojai.
PDF 153
Ch. Hartknochas, pirmas D. kronikos leidėjas, galvojo, kad tuo vardu čia vadinami Riugeno salos gyventojai (Hartknoch Ch., Selectae.., p. 64). Manyta, jog Dusburgiečio rutėnai — galbūt Galičo (SRP, 1, p. 133 — Töppen M.) ar Smolensko kunigaikščių rusai (Pašuta V., Lietuvos.., p. 306—307), nors rusų metraščiai tokios prielaidos neparemia.
Kristupas Hartknochas nurodytas kaip Petro Dusburgiečio „Prūsijos kronikos“ autorius ir rinkėjas.
PDF 153
Ch. Hartknochas, pirmas D. kronikos leidėjas, galvojo, kad tuo vardu čia vadinami Riugeno salos gyventojai (Hartknoch Ch., Selectae.., p. 64). Manyta, jog Dusburgiečio rutėnai — galbūt Galičo (SRP, 1, p. 133 — Töppen M.) ar Smolensko kunigaikščių rusai (Pašuta V., Lietuvos.., p. 306—307), nors rusų metraščiai tokios prielaidos neparemia.
Narbutas rašo, kad Hartknochas argumentavo lietuvių Žemininko ir prūsų Kurko arba Kurchaus tapatinimą su tuo pačiu dievu.
PDF 322
V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyz džiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dai noje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję go tus1 2.
PDF 109
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Cur- chus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hart- knochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) ar ba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietu vių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oro- mazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.
Narbutas nurodo, kad Hartknochas savo pastebėjimais pagrindė iš Erazmo Stelos paimtą faktą apie elnio laikymą dievuku fetišu.
PDF 210
Žiūrėk II lentelės 4-ąjį piešinį.\nElnias (Elnis)\nElnią, tą gyvulį, laikė dievuku fetišu, manydami, kad jis\npašalins ligas, ypač epilepsiją. Paimtą iš Erazmo Stelos faktą\nHartknochas pagrindžia savo pastebėjimais15.
Narbutas rašo, kad Hartknochas, remdamasis savo tyrimais, ant Kukovaičio kalno lokalizavo Kerniaus užkurtą Amžinąją ugnį.
PDF 223
Tai liudija Strijkovskis. Ant\nKukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsa\nkų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, te\nbegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas,\nremdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno\nnuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .
Narbutas nurodo Hartknocho nuomonę, kad Lietuvoje Dievui Kurkui skirta nuolat kurstoma ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.
PDF 224
2. Dievo Kurko garbei taip pat degė nuolat kurstoma ug nis, ypač Prūsuose, didelėje to dievo šventovėje Šventamiesty- je (Szwentameste), kur dabar Heiligenbeilis, lenkiškai Swięta- Siekierka, Šventasis Kirvelis. Lietuvoje, Hartknocho nuomo ne, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.
Narbutas, remdamasis Hartknocho pastaba, rašo, kad kryžiuočiai prūsų šventyklos vietoje prie Torunės įkūrė Senąją Torunę.
PDF 269
Tikrojoje Lietuvoje yra taip pat kitų vietovių, turinčių to kius arba panašius pavadinimus; jeigu jie nėra kilę iš kokio nors rusino Romano, gyvenvietės įkūrėjo, kaip tai ir Rusioje pastebima (krikščionys rusai dažnai vartodavo tą vardą), tai reikia daryti išvadą, kad XIII amžiuje tenai kada nors galėjo būti vyriausiojo žynio buveinė. Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romo- ve; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nuti kimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šven tyklą. Kadangi lietuvių genties tautos turėjo krivių įvairiose vietose, todėl buvo gausu ir aukų atnašavimo vietų, kurios ne buvo šventyklos to žodžio prasme.
Narbutas rašo, kad Hartknochas pateikė duomenų apie Insterburgo valsčiuje augusią šventąją pušį Romutą arba Ruombotą.
PDF 240
Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais,\ntai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rus\nnės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augu\nsi didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stab\nmeldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.\nPŪ SIS,Pussis. Hartknochas19 pateikia duomenų apie šven\ntąją pušį, vadintą Romuta arba Ruombota, esančią Insterbur-\ngo valsčiuje; jos šakos, pasiskirsčiusios trim aukštais, augdavo\nhorizontaliai, o paskui suaugdavo užsiriesdamos į viršų.
Narbutas rašo, kad Hartknochas pagal senus duomenis prie Žemaitijos sienos lokalizavo garsų šventąjį mišką.
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Narbutas nurodo, kad Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje Romnowe užrašą padėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių.
PDF 266
Žymiausia šventykla buvo Romovėje, ku\nrios vieta tiksliai dar nenustatyta. Treteris Jono I, Varmijos\nvyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur\nreiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prū\nsijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bys-\nleidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padė\ntas ne visai tiksliai.
Narbutas kritikuoja Hartknochą dėl neapsisprendimo, kurią iš kelių Prūsijos vietovių laikyti tikrąja Romove.
PDF 269
Tikrojoje Lietuvoje yra taip pat kitų vietovių, turinčių to kius arba panašius pavadinimus; jeigu jie nėra kilę iš kokio nors rusino Romano, gyvenvietės įkūrėjo, kaip tai ir Rusioje pastebima (krikščionys rusai dažnai vartodavo tą vardą), tai reikia daryti išvadą, kad XIII amžiuje tenai kada nors galėjo būti vyriausiojo žynio buveinė. Pačiuose Prūsuose yra panašių vietų, kurių suskaičiuojama iki šešeto, o Hartknochas veltui kamuojasi su jomis nežinodamas, kurią laikyti tikrąja Romo- ve; mat tie pavadinimai galėjo atsirasti dėl įvairių krašto nuti kimų, kurie galėjo paskatinti vyriausiuosius žynius apleisti vieną vietą ir perkelti savo buveinę į kitą ir kartu įkurti naują šven tyklą. Kadangi lietuvių genties tautos turėjo krivių įvairiose vietose, todėl buvo gausu ir aukų atnašavimo vietų, kurios ne buvo šventyklos to žodžio prasme.
Narbutas rašo, kad Hartknochas savo Prūsijos istorijoje kruopščiai surinko kronikose išlikusius raštiškus paminėjimus.
PDF 278
Todėl plačios galimybės maitintis visuomenės lengvatikiš kumu leido laikyti daug žynių. Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminė jimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais. Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios pai niavos.
Narbutas perteikia Hartknocho aiškinimą, kad senovės prūsų žodis Sigos reiškė tvarką arba vienuoliją.
PDF 296
Atnašaudami aukas, jie užsidėdavo ant galvos vainiką ir\nsusijuosdavo balta drobine skara.\nSignotai (Sigonottaį\nTai buvo vienuoliai, vienuolijų nariai, kadangi žodis Sigos\nsenovės prūsų kalba, pasak Hartknocho, turėjo reikšti tvarką\narba vienuoliją. Tie žyniai buvo išskirtinai dievo Atrimpo arba\nGardaičio tarnai, todėl jų būdavo pajūrio srityse.
Narbutas vertina, kad Hartknochas po ilgo svarstymo pritarė kronikininkų minčiai apie bendruomenėje gyvenusius dvasininkus.
PDF 296
Iš šventojo\nAdalberto biografijos, kurią parašė Kozmas Prahietis, aiškė\nja, kad dabartinio Fišhauzeno miesto apylinkėse, jūros pakran\ntėje, prūsams užpuolus tą apaštalą, tos minios vadas buvo stab\nmeldžių žynys Siggo, kuris buvo pats pirmasis žudikas. Hart-\nknochas po ilgo nereikšmingo svarstymo šia tema pataiko į\nankstesnių kronikininkų mintį, tai yra kad tai buvo dvasinin\nkai, gyvenę bendruomenėje su tam tikromis teisėmis. Tuos tei\nginius patvirtina kitų senovės istorikų tyrimai.
Narbutas pažymi, kad Hartknochas, regis, abejojo, ar prūsai mokėjo daryti alų iki kryžiuočių atsikraustymo.
PDF 309
Londono A l yra tiesiog ištobulintas šitas\nalus. Visi lietuviai visuomet gėrė tą gėrimą, ypač atlikdami re\nligines apeigas. Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho ty\nrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo\ndaryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams.
Narbutas nurodo, kad Hartknochas įrodymui pateikė Gregorijaus IX laiškus, paskelbtus Odorico Raynaldo „Annales ecclesiasticae“.
PDF 320
Kad nuramintume žmoniškumo gynėjus, turime\n16\nĮrodymui Hartknochas pateikia: Litterae Gregorii Papae IX\n// Apud Odoricum Raynaldum. Annales ecclesiasticae. - Ad annum\n1232. - Nr. 7.
Narbutas kritikuoja Hartknochą, kad šis prūsų laiko skaičiavimą naktimis siejo su gotų mėgdžiojimu remdamasis spėliojimais.
PDF 322
V skyrius ŠVENTĖS, IŠKILMĖS Klaidinga Čackio nuomonė1, esą lietuviai germanų pavyz džiu skaičiavę laiką ne dienomis, o naktimis. Tą pastebėjęs Neliubavičius (Nielubowicz) vienoje senoje lietuviškoje dai noje. Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję go tus1 2.
Narbutas rašo, kad Hartknochas be argumentų, kaip savo abejonę, atmetė vyriausiųjų žynių sąrašą.
PDF 433
Juk ponas Foigtas13 pateikia priekaištą, kad visa ta legen\nda apie vyriausiuosius žynius esanti kažkokio tuščiagarbio vie\nnuolio išmonė... Sis vyriausiųjų žynių sąrašo pasmerkimas yra\npaimtas iš Hartknocho14, bet jis pareiškė tai nepateikdamas\nargumentų, vien kaip savo paties abejonę.
Netoli Vėluvos (Wehlau) miesto, kaime, kuris vadina 12 Treteris, Henenbergeris, Šiucas, Hartknochas.
PDF 239
Turime dar nenuginčijamą faktą apie ąžuolą, didesnį už\nBaublį. Netoli Vėluvos (Wehlau) miesto, kaime, kuris vadina\n12 Treteris*, Henenbergeris, Šiucas, Hartknochas.\n13 Opisanie starožytnej Polski.
K. Hartknochas ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a.
PDF 20
Pirmąjį Dusburgiečio kronikos leidimą parengė K. Hartknochas (Karaliaučius, 1679\nm.)82. Publikacijos pagrindu paimtas Karaliaučiaus kodeksas ir vienas Torunės rankraščio\nvariantas.
Kristoforas Hartknochas turėjo aukurą, arba akmeni, esantį tarp Frauenburgo ir Tolkmito, ant kurio žvejai atnašaudavo jam pirmas sužvejotas žuvis.
PDF 109
Kasmet Didžiosios šventės iš vakarėse šio dievo stabą sudaužydavo ir dirbindavo naują. Dar jis turėjo aukurą, arba akmeni, esantį tarp Frauenburgo ir Tol- kmito, ant kurio žvejai atnašaudavo jam pirmas sužvejotas žu vis. Apaštalai, apkrikštydami prūsus, daugiausia vargo, kol įvei kė prietaringą tikėjimą šia dievybe*.
Hartknochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais.
PDF 109
Nežinia, dėl kurios priežasties, nes jei dėl žodžių panašumo, tai jis apsiriko: lietuviai jo nevadino kitaip, kaip tik Žemininku, o prūsai - Kurku, o jei iš lotynų kalbos Cur- chus, tai visai ne nuo žodžio gora, nes gora yra Kalnas. Hart- knochas (p. 159) nurodo kronikininką Grunau, kuris linkęs manyti, kad prūsai garbinę dievą Kurką kartu su mazoviečiais. Mes nustatėme jį atitinkant slavų Čarnobogą (Czarnobog) ar ba Ziemiobogą, kuris buvo Bialobogo priešingybė, kaip lietu vių mitologijoje Žemininkas - Santvara priešingybė. Šio dievo mitas taip pat sutampa su senovės persų Oro- mazu ir Arimanu, iš kurių, matyt, ir kilęs.
Kristoforas Hartknochas prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadinasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu.
PDF 238
Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis prie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadi nasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai ir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto taryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu. Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.
Kristoforas Hartknochas gimdydavo ne tik įgimtu būdu, bet galėdavo pagimdyti vaikų iš rankų, kojų, galvos ir iš kitų kūno dalių.
PDF 240
Toliau klausinėjant, pavyko išgirsti pasakojimą apie šventąją blindę. Viena moteris, besivadinanti Blinde (Blin da), turėjo ypatingą dovaną: galėjo paleisti į pasaulį aibe pali kuonių neapsakomai lengvai, be to, ji gimdydavo ne tik įgimtu būdu, bet galėdavo pagimdyti vaikų iš rankų, kojų, galvos ir iš kitų kūno dalių. Žemė, vaisingiausioj i iš motinų, ėmė pavydė ti jai tokio vaisingumo, todėl vieną kartą, kai Blindé ėjo per gramzdžią pievą, jos kojos įklimpo, ir žemė taip suspaudė pė das, kad nebegalėjo ji pajudėti iš vietos ir pavirto medžiu - blinde.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 21
82 De Dusburg Petri [...] Chronłcon Prussiae / Auctore et collectore Christophoro\nHartknoch.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Žymiai išsamiau jis ištyrė kroniką, rengdamas naują jos leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“ serijoje, kur tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus (pagrindu paimtas XVII a. Torunės nuorašas, jis sulygintas su XVI a. Karaliaučiaus, Berlyno ir kt. variantais)85. Pridėta platus įvadas ir komentarai, tiesa, atskleidžiantys visų pirma Ordino istoriją; baltistiniai, lituanistiniai faktai juose paliesti žymiai mažiau ir mūsų negali patenkinti.
Susietas teiginys: t-021
Susieti teiginiai: t-021
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Lietuvos istorijos momentus87. Kronika įvertinta ir lietuvių tarybinėje istoriografijoje88. Liaudies Lenkijoje pasirodžiusiame specialiai Dusburgiečio kronikai skirtame M. Poliakuvnos darbe išsamiai išanalizuoti kronikos šaltiniai, be kita ko, žodinė tradicija ir paties kronikininko stebėjimai, teologiniai ir politiniai šio kūrinio uždaviniai ir kt. klausimai89.