Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
12 teiginių12 įrašų24 ryšiai
Sviatoslavas – istoriniuose šaltiniuose minimas kunigaikštis, siejamas su Smolensku ir Lietuvos pietiniais kraštais. Vienas šaltinis nurodo, kad jis viešpatavo Smolenske ir buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio vasalas. Būdamas sąjungoje su Andriumi, Sviatoslavas užvaldė Mstislavlį, tačiau maištininkai netrukus buvo įveikti. Pats Sviatoslavas žuvo prie Mstislavlio, ant Vechros kranto, o jo sūnus Jurgis po to pažadėjo Jogailai paklusnumą. Kitas pasakojimas jį vadina Černigovo kunigaikščiu, mini jo žygį Lietuvos pietuose ir teigia, kad lenkų raitelis jį aptiko ąžuolų giraitėje bei nužudė, kai jis, tikėtina, nenorėjo pasiduoti į nelaisvę. Kadangi pateikti šaltiniai nesutaria dėl Sviatoslavo tapatybės ir padėties, duomenų nepakanka visiškai patikimai biografinei santraukai.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Būdas |
|
| |
| Pažiūros |
|
|
|
| Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
Patikrinti teiginiai
Būdamas sąjungoje su Andriumi, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas užvaldė Mstislavlį.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Už pažadą ginti nuo priešų, jis ordinui buvo užrašęs «visą savo Polocko karalystę». Būdamas sąjungoje su Andriumi, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas užvaldė Mstislavlį. Bet maištininkai greitai buvo įveikti.
Sviatoslavas žuvo prie Mstislavlio ant Vechros kranto.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Bet maištininkai greitai buvo įveikti. Pačiam Sviatoslavui žuvus prie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo Jogailai paklusnumą. O Skirgaila, sėkmingai apgulęs Polocką, kur jis pats atsisėdo, Andrių paėmė nelaisvėn ir išsiuntė Lenkijon.
Kojelavičiaus pasakojime Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apylinkes, puolė Mstislavlį ir privertė Skirgailą bei Vytautą vesti karius prieš jį.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apygardas, brovėsi į Mstislavlį, tiesa, neteko daug savųjų, tačiau nemaža įtvirtinimų apgriovė, o krašto sostinę beveik prie paskutiniosios privarė; šitokia padėtis neleido gaišti; žvalgai tikino, kad miestas atiteksiąs priešui, jeigu tučtuojau neatskubėsianti parama. Todėl, Lukomlyje palikę stiprią įgulą, nutarę kurį laiką negalvoti apie PoS k iig a ila bei V y t a u tas v a d o v a u ja karui L ie tu v o je skubiai nužygiavo į Lietuvos pasienius užkirsti kelio su grobiu atsitraukiančiam Konradui, tačiau šis vengė rodytis atvirose vietose ir skubiai 2 84 locką, nuvedė karius tiesiai prieš Sviatoslavą, kuris dėl tos priežasties, jau sugriovęs įtvirtinimus ir pakasais beveik įsibrovęs į miestą, turėjo visas jėgas messusidūrimo prasidėjo dar smarkesnė kova, nes susigrūmė visi pulkai. Vis dėlto nevienoda kovos priežastis sukėlė nevienodą karių narsumą ir nulėmė, kaip ir derėjo tikėtis, nevienodą baigtį.
Kojelavičiaus pasakojime Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apylinkes, brovėsi į Mstislavlį ir beveik privedė krašto sostinę prie kritinės padėties.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apygardas, brovėsi į Mstislavlį, tiesa, neteko daug savųjų, tačiau nemaža įtvirtinimų apgriovė, o krašto sostinę beveik prie paskutiniosios privarė; šitokia padėtis neleido gaišti; žvalgai tikino, kad miestas atiteksiąs priešui, jeigu tučtuojau neatskubėsianti parama. Todėl, Lukomlyje palikę stiprią įgulą, nutarę kurį laiką negalvoti apie PoS k iig a ila bei V y t a u tas v a d o v a u ja karui L ie tu v o je skubiai nužygiavo į Lietuvos pasienius užkirsti kelio su grobiu atsitraukiančiam Konradui, tačiau šis vengė rodytis atvirose vietose ir skubiai 2 84 locką, nuvedė karius tiesiai prieš Sviatoslavą, kuris dėl tos priežasties, jau sugriovęs įtvirtinimus ir pakasais beveik įsibrovęs į miestą, turėjo visas jėgas messusidūrimo prasidėjo dar smarkesnė kova, nes susigrūmė visi pulkai. Vis dėlto nevienoda kovos priežastis sukėlė nevienodą karių narsumą ir nulėmė, kaip ir derėjo tikėtis, nevienodą baigtį.
Sviatoslavas, nebūdamas dar krikščioniu, bekarštant motinai paėmė valdžią ūkės nieko negeisdamas, kaip vienomis karėmis ir žygiais atsiženklinti.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Taip parėdžius ūkę, nukeliavusi į Konstantinopolį krikštytis, nuo kur paskui sugrįžus Kijeve karšinusis. Sviatoslavas, nebūdamas dar krikščioniu, bekarštant motinai paėmė valdžią ūkės nieko negeisdamas, kaip vienomis karėmis ir žygiais atsiženklinti. Pergalėjo trakuojančius viatičius ir chazarus, kuriems pirma gudai patys šylės, įsilaužęs padunojy į pilį Sarkel, paveikęs dar jasus ir kasogus, užėmęs vietovę Tamatarchą, arba Fanagoriją, ir visą pašalį Azovo jūros.
Višislavas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Bo risui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, Viršuj: g eia i.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Tuo tarpu radimičiai, apkyrėjus donį bemokėti Vladimirui, patrakę, kuriuos vienok jis sudraudęs laimingai ir apent duoklę sau šilti prisuokęs. Paskui pergalėjęs bulgarus pavolgy ir su jais būk pakajų suderėjęs, žadėdami bendring ai su vieni antrais gyventi, paskiaus dar užėmęs miestą Chersoną, kurio iros šiandien dar tebėra regimos Kryme. Ant galo apsipačiavęs su Ona, seseria Baziliaus ir Konstantino, ciesorių grekonų, apsikrikštijo pats su visa gudų tauta metuose 988 ir Chersono miestą apent grekonų ciesoriui pagrąžinęs. Įkyrėjęs sau valdžią ūkės, Vladimiras padalijęs ją tarp 12 savo sūnų. Višislavas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Borisui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, * Viršuj: g eia i.
Sviatoslavas, jų viešpats, pirma jau pergalėtas, da bar palikinąs buveinę ir valdžią ūkės prasikraustė.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Gyventojai, tą matydami, nusiminė ir, noris jų 400 000 tenai buvo, nebdrįso daugiatis su lietuviais begrumtis. Sviatoslavas, jų viešpats, pirma jau pergalėtas, dabar palikinąs buveinę ir valdžią ūkės prasikraustė. Tą regėdami, kijevionys, išėję su savo vyresnybe dvasiška ir ūkiška pro didžiąją angą pilės, Gediminą, Lietuvos didįjį kunigaikštį, pergalėtoju pasveikino ir savo viešpačiu, arba monarchu, pakėlė, pasiėmę jo klausyti ir reikale jį šelpti.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 3 | 3 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 3 | 3 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 2 | 1 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 5 | — | 2 | 2 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 2 | 3 |