Būdamas sąjungoje su Andriumi, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas užvaldė Mstislavlį.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 294
Už pažadą ginti nuo priešų, jis ordinui buvo užrašęs «visą savo Polocko karalystę». Būdamas sąjungoje su Andriumi, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas užvaldė Mstislavlį. Bet maištininkai greitai buvo įveikti.
Sviatoslavas žuvo prie Mstislavlio ant Vechros kranto.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 294
Bet maištininkai greitai buvo įveikti. Pačiam Sviatoslavui žuvus prie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo Jogailai paklusnumą. O Skirgaila, sėkmingai apgulęs Polocką, kur jis pats atsisėdo, Andrių paėmė nelaisvėn ir išsiuntė Lenkijon.
Kojelavičiaus pasakojime Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apylinkes, puolė Mstislavlį ir privertė Skirgailą bei Vytautą vesti karius prieš jį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 282-283
Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apygardas, brovėsi į Mstislavlį, tiesa, neteko daug savųjų, tačiau nemaža įtvirtinimų apgriovė, o krašto sostinę beveik prie pas kutiniosios privarė; šitokia padėtis neleido gaišti; žval gai tikino, kad miestas atiteksiąs priešui, jeigu tučtuo jau neatskubėsianti parama. Todėl, Lukomlyje palikę stiprią įgulą, nutarę kurį laiką negalvoti apie Po S k iig a ila bei V y t a u tas v a d o v a u ja karui L ie tu v o je skubiai nužygiavo į Lietuvos pasienius užkirsti kelio su grobiu atsitraukiančiam Kon radui, tačiau šis vengė rody tis atvirose vietose ir skubiai 2 84 locką, nuvedė karius tiesiai prieš Sviatoslavą, kuris dėl tos priežasties, jau sugriovęs įtvirtinimus ir paka- sais beveik įsibrovęs į miestą, turėjo visas jėgas mes- susidūrimo prasidėjo dar smarkesnė kova, nes susigrū mė visi pulkai. Vis dėlto nevienoda kovos priežastis sukėlė nevienodą karių narsumą ir nulėmė, kaip ir de rėjo tikėtis, nevienodą baigtį.
Kojelavičiaus pasakojime Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apylinkes, brovėsi į Mstislavlį ir beveik privedė krašto sostinę prie kritinės padėties.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 282-283
Sviatoslavas, nuniokojęs Oršos apygardas, brovėsi į Mstislavlį, tiesa, neteko daug savųjų, tačiau nemaža įtvirtinimų apgriovė, o krašto sostinę beveik prie pas kutiniosios privarė; šitokia padėtis neleido gaišti; žval gai tikino, kad miestas atiteksiąs priešui, jeigu tučtuo jau neatskubėsianti parama. Todėl, Lukomlyje palikę stiprią įgulą, nutarę kurį laiką negalvoti apie Po S k iig a ila bei V y t a u tas v a d o v a u ja karui L ie tu v o je skubiai nužygiavo į Lietuvos pasienius užkirsti kelio su grobiu atsitraukiančiam Kon radui, tačiau šis vengė rody tis atvirose vietose ir skubiai 2 84 locką, nuvedė karius tiesiai prieš Sviatoslavą, kuris dėl tos priežasties, jau sugriovęs įtvirtinimus ir paka- sais beveik įsibrovęs į miestą, turėjo visas jėgas mes- susidūrimo prasidėjo dar smarkesnė kova, nes susigrū mė visi pulkai. Vis dėlto nevienoda kovos priežastis sukėlė nevienodą karių narsumą ir nulėmė, kaip ir de rėjo tikėtis, nevienodą baigtį.
Sviatoslavas, nebūdamas dar krikščioniu, bekarštant motinai paėmė valdžią ūkės nieko negeisdamas, kaip vienomis karėmis ir žygiais atsiženklinti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 56
Taip parėdžius ūkę, nukeliavusi į Konstantinopolį krikštytis, nuo kur paskui sugrįžus Kijeve karšinusis. Sviatoslavas, nebūdamas dar krikščioniu, bekarš- tant motinai paėmė valdžią ūkės nieko negeisdamas, kaip vienomis karėmis ir žygiais atsiženklinti. Per galėjo trakuojančius viatičius ir chazarus, kuriems pirma gudai patys šylės, įsilaužęs padunojy į pilį Sarkel, paveikęs dar jasus ir kasogus, užėmęs vie tovę Tamatarchą, arba Fanagoriją, ir visą pašalį Azovo jūros.
Višislavas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Bo risui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, Viršuj: g eia i.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 59
Tuo tarpu radimičiai, apkyrėjus donį bemokėti Vladimirui, patrakę, kuriuos vienok jis sudraudęs laimingai ir apent duoklę sau šilti prisuokęs. Paskui pergalėjęs bulgarus pavolgy ir su jais būk pakajų suderėjęs, žadėdami bendring ai su vieni antrais gy venti, paskiaus dar užėmęs miestą Chersoną, kurio iros šiandien dar tebėra regimos Kryme. Ant galo apsipačiavęs su Ona, seseria Baziliaus ir Konstanti no, ciesorių grekonų, apsikrikštijo pats su visa gudų tauta metuose 988 ir Chersono miestą apent greko nų ciesoriui pagrąžinęs. Įkyrėjęs sau valdžią ūkės, Vladimiras padalijęs ją tarp 12 savo sūnų. Višisla- vas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Bo risui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, * Viršuj: g eia i.
Sviatoslavas, jų viešpats, pirma jau pergalėtas, da bar palikinąs buveinę ir valdžią ūkės prasikraustė.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 533
Gyvento jai, tą matydami, nusiminė ir, noris jų 400 000 tenai buvo, nebdrįso daugiatis su lietuviais begrumtis. Sviatoslavas, jų viešpats, pirma jau pergalėtas, da bar palikinąs buveinę ir valdžią ūkės prasikraustė. Tą regėdami, kijevionys, išėję su savo vyresnybe dvasiška ir ūkiška pro didžiąją angą pilės, Gedimi ną, Lietuvos didįjį kunigaikštį, pergalėtoju pasvei kino ir savo viešpačiu, arba monarchu, pakėlė, pa siėmę jo klausyti ir reikale jį šelpti.
Narbutas rašo, kad 1181 m. Černigovo kunigaikštis Sviatoslavas su sąjungininkais traukė kautis su didžiojo kunigaikščio Vsevolodo pulkais.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 231
tuo metu, kai Rusioje vyko tarpusavio \nkaras ir kai Černigovo kunigaikštis Sviatoslavas siautėjo \nreikšdamas įvairias pretenzijas ir pasitelkęs sąjungininkų \nparamą traukė su kariauna į mūšio laulką kautis su di\ndžiojo kunigaikščio Vsevolodo pulkais, kunigaikštis Vses- \nlavas Vasilkovičius, turbūt turėjęs Polocko kunigaikščio \ntitulą, juk Glėbas Rogvolodovičius viešpatavo Dručke1 ir, \nbūdamas palei Kijevą, į pagalbą buvo pasitelkęs ir polo- \nckiečių sąjungininkus — lietuvių kariaunos pulkus1 2.
Sviatoslavas buvo Olgos sūnus ir Asmundo Skandinavo auklėtinis.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 121
O \njos \nsūnus \nSviatoslavas, \npriešingai, \nlaikėsi \nprotėvių \ntikėjimo, juk jo auklėtojas buvo Asmundas Skandinavas
Lietuvos pietiniuose kraštuose po tiek laiko vy ravusios taikos pastebime buvus surengtą Černigovo ku nigaikščio Sviatoslavo žygį.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 234
Lietuvos pietiniuose kraštuose po tiek laiko vy\nravusios taikos pastebime buvus surengtą Černigovo ku\nnigaikščio Sviatoslavo žygį. Jis buvo vedęs Pinsko ir \nTurovo kunigaikščių seserį ir taip tapęs jų svainiu.
Sviatoslavas viešpatavo Smolenske ir buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio vasalas.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 344
Sviatoslavas viešpatavo Smolenske, buvo vienas iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio vasalų; šis, be abejo nės, Livonijos magistro, tarpininkaujamo Andriaus, įkalbėtas, atvykęs lydimas pusbrolio Jono, taip pat dviejų savo sūnų - Glebo ir Jurgio, nužygiavo į Vitebską, paskui į Oršą,
Teodoras Narbutas pasakoja, kad lenkų raitelis Sviatoslavą rado ąžuolų giraitėje be jėgų po medžiu ir nužudė vietoje, tikriausiai todėl, kad Sviatoslavas nenorėjo pasiduoti į nelaisvę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 345
Patį Sviatoslavą lenkas raitelis užklupo ąžuolų giraitėje, kur gulėjo be jėgų po m e džiu, gal žaizdų, gal nuovargio išsekintas; užmušė jį vietoje, tikriausiai nepanorusio pasiduoti nelaisvėn.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 294
Bet maištininkai greitai buvo įveikti. Pačiam Sviatoslavui žuvus\nprie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo\nJogailai paklusnumą.