Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
13 teiginių18 įrašų2 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Simonas Grunau (vok. Simon Grunau, Grūnavas, apie 1470 m. Tolkemita, dab. Tolkmickas, Varmijos Mozūrų vaivadija – apie 1531 m.) – vokiečių kronikininkas, „Prūsijos kronika“ autorius.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų dievų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Gebėjimai |
|
|
Patikrinti teiginiai
Simonas Grunau kronikoje Rikojotą aprašė kaip prūsų dievų kulto centrą su žaliuojančiu ąžuolu ir trimis dievų stabais.
Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų dievų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus.
XVI a. 3-iajame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė išsamią visos Prūsijos istoriją iki 1529 m.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Per Dlugošą Dusburgiečio kronikos faktus panaudojo kai kurie vėlesni autoriai. XVI a. 3-ame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė (išplėsdamas 1-ąją dominikonų redakciją, rašytą po 1521 m.) pirmąją ir išsamiausią visos Prūsijos istoriją (nuo legendinių laikų iki 1529 m.), kurioje plačiai remiamasi ir Petru iš Dusburgo81.
Simono Grunau kronikoje Rikojotas aprašytas kaip prūsų dievų kulto centras su žaliuojančiu ąžuolu, šventykla ir trimis dievų stabais.
Prūsijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų dievų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas.
Narbutas rašė, kad Simonas Grunau kroniką grindė seniausiomis kronikomis apie legendinį žiemą ir vasarą žaliavusį Romovės ąžuolą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šio milžiniško medžio kelmo skersmuo buvo šešios uolektys, šakos sudarė tris tarpsnius, arba aukštus, ir buvo tokios tankios ir apaugusios lapais, kad neprasiskverbdavo nei lietus, nei sniegas. Nuostabiausias dalykas, ką aiškiai patvirtina seniausios kronikos, iš kurių rašė savo kroniką Simonas Grunau, kad Romovės ąžuolas žaliavo vasarą bei žiemą ir lapai visi nuo jo niekad nenukrisdavo. Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galybei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu.
Narbutas perteikė Grunau pasakojimą, kad šis atsitiktinai pateko į kaimą per ožio aukojimą ir turėjo prisiekti Perkūnui neišduoti apeigų vyskupui.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kronikininkas Grunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai patekęs į kaimą, į ožio aukojimą. Jis net turėjęs prisiekti Perkūnui, kad tos apeigos neišduosiąs vyskupui. Tą išpažintį jis taip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vaidilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė už plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušdavo lazda.
Grunau pasakojime apie išpažintį vyrai klaupdavosi prieš vaidilą, išpažindavo nuodėmes ir kaip atgailą patirdavo fizines bausmes.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tą išpažintį jis taip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vaidilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė už plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušdavo lazda. Pagaliau atgailautojai apmušė ir patį vaidilą. Į moteris jis kreipėsi gražia kalba, ragindamas atlikti tik bendrą išpažintį, ir mokė, kaip elgtis, idant patiktų dievams, ir davė daug kitokių pamokymų.
Narbutas nurodė, kad Grunau teigė pats laikęs senovės prūsų vėliavą ir ją išmatavęs: 4 uolekčių ilgio ir 3 uolekčių pločio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Taip anot pono Foigto tyrimų. Tautinė senovės prūsų vėliava, kurią nešdavo karo žygiuose ir iškeldavo pilių bokštuose, kai joms grėsdavo priešas. Istorikas Grunau teigia, kad pats turėjęs tokią vėliavą rankose ir ją išmatavęs: ji buvusi 4 uolekčių ilgio, 3 uolekčių pločio.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.