Dusburgietis teigia, kad 1324 viešpaties metais į Prūsiją atvyko valdovai Jonas ir Pilypas, grafai iš Španheimo, iš Čekijos valdovas Petras iš Rozenbergo, jo dėdė Hermanas su daugybe riterių bei ginklanešių ir daug kitų kilmingųjų iš Reino bei Elzaso, tačiau jie nieko tada nesiėmė.
358 m. pr. Kr. Pilypo valdoma Makedonija, anot Narbuto, didino politinę įtaką Graikijoje, kurią pajuto su graikų kolonistais susijusios Skitijos tautos.
Jiems giminingi trakai taip pat IV amžiuje prieš Kristaus giminių prasibrovė nuo Dunojaus pusės j Skitiją ir gal ilgam būtų įkūrę ten savo valstybę, jei 390 metais nebūtų buvę sutriuškinti galų. Vėliau, 358 metais prieš Kristaus gimimą, ėmė didėti politinė įtaka karaliaus Pilypo valdomos Makedonijos, kurios galia Graikijos atžvilgiu iškilo iki tokio lygio, jog Skitijos tautos, turėjusios glaudžius ryšius su tenykščiais graikų kolonistais, pajuto nemažą įtaką. Tačiau jie pakentė tai neilgai, nes istorijoje randame prisiminimų apie skitų genčių susidūrimą su Pilypo sūnumi ir įpėdiniu Aleksandru; kaunantis Sapiriono vadovaujama kariuomenė prarado 30 000 karių1, bet buvo priversta prašyti Aleksandro taikos ir santarvės, o vėliau, kai pagarsėjo šaunus šio monarcho žygis į Aziją, skitai taip ir liko priklausomi nuo Makedonijos galybės ir buvo tolydžio puldinėjami Uždonės tautų2.
Nuo tenai grįždamas užkeliavo į Mag deburgą, kuriame tuo kartu pasitiko Pilypas, teu tonų ciesorius, kuriam Albertas taip mokėjo pa sigerinti, jog jis jam visą Padaugavį padovenojo, noris tas jam kraštas tiek teprigulėjo, kiek kam pri guli svetimas drabužis.
Pats tuo tarpu nukeliavo pas danus, nuo kurių viešpaties ir arkivyskupo Lundo suičias dovenas gavo. Nuo tenai grįždamas užkeliavo į Magdeburgą, kuriame tuo kartu pasitiko Pilypas, teutonų ciesorius, kuriam Albertas taip mokėjo pasigerinti, jog jis jam visą Padaugavį padovenojo, noris tas jam kraštas tiek teprigulėjo, kiek kam priguli svetimas drabužis ant svetimos nugaros. Bet pagal nuomonę tų amžių krikščionys turėjo netikėlius už gyvolius, todėl tarės jų turtais ir valsčiais galį savintis.
Jiems giminingi trakai taip pat IV amžiuje prieš Kristaus giminių prasibrovė nuo Dunojaus pusės j Skitiją ir gal ilgam būtų įkūrę ten savo valstybę, jei 390 metais nebūtų buvę sutriuškinti galų. Vėliau, 358 metais prieš Kristaus gimimą, ėmė didėti politinė įtaka karaliaus Pilypo valdomos Makedonijos, kurios galia Graikijos atžvilgiu iškilo iki tokio lygio, jog Skitijos tautos, turėjusios glaudžius ryšius su tenykščiais graikų kolonistais, pajuto nemažą įtaką. Tačiau jie pakentė tai neilgai, nes istorijoje randame prisiminimų apie skitų genčių susidūrimą su Pilypo sūnumi ir įpėdiniu Aleksandru; kaunantis Sapiriono vadovaujama kariuomenė prarado 30 000 karių1, bet buvo priversta prašyti Aleksandro taikos ir santarvės, o vėliau, kai pagarsėjo šaunus šio monarcho žygis į Aziją, skitai taip ir liko priklausomi nuo Makedonijos galybės ir buvo tolydžio puldinėjami Uždonės tautų2.