Petras Dusburgietis

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kronikos tekstas rodo, kad Petras iš Dusburgo turėjo teologinį išsilavinimą. Dusburgiečio veikale nemaža moralizacijos, pamokymų, stebuklų, vizijų, nepaprastų įvykių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Štai tokių didžiulių „stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“. Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“. Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus. Kita vertus, jis rašė istorinį pasakojimą, paremtą didele jo sukaupta rašytine ir žodine Ordino tradicija, siekė šią tradiciją perduoti ateities kartoms (Dedikacija).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvusią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pranašystėmis tikėta. Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dusburgietis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimynui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas nedelsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpasakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo panašią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tas vanduo buvo laikomas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasirodyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis apibūdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); antrojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia quidam turėję būti kažkas praleista.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kronikos autorius, politiniai ir ideologiniai uždaviniai Dusburgiečio dedikacija kronikos pradžioje rodo, kad jis buvęs Kryžiuočių ordino brolis — kunigas, vėliau, galimas daiktas, magistro kapelionas. Jo siekta palikti ateities kartoms žinių apie Ordino laimėtus karus, kuriuos jis surašė ir sudėjo „į šią knygą“. Veikalas buvęs įteiktas didžiajam magistrui Verneriui peržiūrėti ir pataisyti, jei kas jame bus taisytina.