Petras Dusburgietis įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 196
Dabar panagrinėkime naujesnius pėdsakus, liudijančius, kad šių protėvių vardas ne tik nebuvo svetimas Lietuvoje, bet ir įsiamžino įžymių žmonių, giminių asmenvardžiuose, upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimuose. Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių. Netoli šių vietų plytinti gana didelė sritis seniau buvo vadinama Peluzija.
Narbutas nurodo, kad Petras Dusburgietis pridūrė, jog krikščionims nebuvo leidžiama prieiti prie švarinančiais laikytų šaltinių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 279
Tas vanduo buvo laikomas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Narbutas rašo, kad Petras Dusburgietis 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui, aprašęs prūsų papročius netrukus po Prūsijos užkariavimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 413
Visų pirma kryžiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsikraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie senovinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegyvavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio laikais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Petras Dusburgietis turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 430
Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimynui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas nedelsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpasakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo panašią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
Narbutas svarsto, kad Petras Dusburgietis galėjo nežinoti, kaip apibūdinti krivį, arba kad jo tekstas apie krivį buvo nepilnas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 410
(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasirodyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis apibūdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); antrojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia quidam turėję būti kažkas praleista.
Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dusburgietis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 306
Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvusią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta garsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą. Įvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pranašystėmis tikėta. Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dusburgietis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 430
Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimynui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas nedelsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpasakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo panašią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
Arba pats matė savo akimis, arba sužinojo iš tikrų liudytojų ir dalyvių, arba, rašydamas pagal tikras žinias, Dusburgietis ga lėjo ir turėjo kalbėti tiesą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 415
Ar kas nors atviriau pasakytų apie savo šaltinius? Arba pats matė savo akimis, arba sužinojo iš tikrų liudytojų ir dalyvių, arba, rašydamas pagal tikras žinias, Dusburgietis galėjo ir turėjo kalbėti tiesą. Ar jis galėjo išdrįsti daryti kitaip akivaizdoje tokių žmonių, kurie padėtį krašte iš dalies pažino patys, iš dalies galėjo gauti apie tai labai tikslių žinių, ar jis galėjo išdrįsti tiesiog išgalvoti ir pateikti kaip būtą dalyką tokius reiškinius kaip krivis akivaizdoje didžiojo magistro, savo valdovo, kuris jau anksčiau gerai pažinojo šalį kaip ordino brolis, o nuo 1315 metų buvo didysis komtūras.
Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia qui dam turėję būti kažkas praleista.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 410
(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasirodyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis apibūdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); antrojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia quidam turėję būti kažkas praleista. Tačiau jeigu remsimės žinomais istorikų pranešimais, tai pastaroji nuomonė negali pasiteisinti, nes nė viename iš mums žinomų rankraščių neparašyta kitaip, negu yra Hartknocho paskelbtame tekste.
Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.).
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 5
Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.
Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 17
Išryškėja kronikoje ir politiniai jos uždaviniai. Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).
Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 18
Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne tik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos, Kryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą prieš Lietuvą. Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje.
Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 18
Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus. Kita vertus, jis rašė istorinį pasakojimą, paremtą didele jo sukaupta rašytine ir žodine Ordino tradicija, siekė šią tradiciją perduoti ateities kartoms (Dedikacija).
PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA Dedikacija Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno, Šventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą sveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas.
Petras iš Dusburgo buvo Kryžiuočių ordino brolis kunigas ir 1326 m. užbaigė „Prūsijos žemės kroniką“.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 13
3-asis XIV a. dešimtmetis — vienas iš etapinių laikotarpių 250 m. trukusiame Lietuvos kare prieš Kryžiuočių ordiną. 1326 m. Kryžiuočių ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė rašyti „Prūsijos žemės kroniką“ ir įteikė ją Ordino magistrui Verneriui iš Orzelno.
Petras Dusburgietis buvęs Kryžiuočių ordino brolis — kunigas, vėliau, galimas daiktas, magistro kapelionas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Kronikos autorius, politiniai ir ideologiniai uždaviniai Dusburgiečio dedikacija kronikos pradžioje rodo, kad jis buvęs Kryžiuočių ordino brolis — kunigas, vėliau, galimas daiktas, magistro kapelionas. Jo siekta palikti ateities kartoms žinių apie Ordino laimėtus karus, kuriuos jis surašė ir sudėjo „į šią knygą“. Veikalas buvęs įteiktas didžiajam magistrui Verneriui peržiūrėti ir pataisyti, jei kas jame bus taisytina.
Kronikos tekstas rodo, kad Petras iš Dusburgo turėjo teologinį išsilavinimą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Kronikos tekstas rodo, kad Petras iš Dusburgo turėjo teologinį išsilavinimą. Dusburgiečio veikale nemaža moralizacijos, pamokymų, stebuklų, vizijų, nepaprastų įvykių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Štai tokių didžiulių „stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“. Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“. Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 18
Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus. Kita vertus, jis rašė istorinį pasakojimą, paremtą didele jo sukaupta rašytine ir žodine Ordino tradicija, siekė šią tradiciją perduoti ateities kartoms (Dedikacija).
Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).
Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 16
Štai tokių didžiulių „stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“. Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“. Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).