Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
20 teiginiai24 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 20 teiginiai ir visi 24 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–26 iš 26 rodomų įrašų
Narbutas nurodo, kad Petras Dusburgietis pridūrė, jog krikščionims nebuvo leidžiama prieiti prie švarinančiais laikytų šaltinių.
PDF 279
Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dusburgietis.
PDF 306
Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu\nsią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta\ngarsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą.\nĮvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra\nnašystėmis tikėta. Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dus-\nburgietis.
Narbutas svarsto, kad Petras Dusburgietis galėjo nežinoti, kaip apibūdinti krivį, arba kad jo tekstas apie krivį buvo nepilnas.
PDF 410
(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasiro dyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis api būdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); ant rojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime - titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia qui dam turėję būti kažkas praleista.
Narbutas rašo, kad Petras Dusburgietis 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui, aprašęs prūsų papročius netrukus po Prūsijos užkariavimo.
PDF 413
Visų pirma kry žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.
Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.).
PDF 5
Siekdamas pagrįsti kryžiuočių\nužkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti\nOrdino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo\nkroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino\nvalstybės kūrinys.
Petras Dusburgietis buvęs Kryžiuočių ordino brolis — kunigas, vėliau, galimas daiktas, magistro kapelionas.
PDF 16
Kronikos autorius, politiniai ir ideologiniai uždaviniai Dusburgiečio dedikacija kronikos pradžioje rodo, kad jis buvęs Kryžiuočių ordino brolis — kunigas, vėliau, galimas daiktas, magistro kapelionas. Jo siekta palikti ateities kartoms žinių apie Ordino laimėtus karus, kuriuos jis surašė ir sudėjo „į šią knygą“. Veikalas buvęs įteiktas didžiajam magistrui Verneriui peržiūrėti ir pataisyti, jei kas jame bus taisytina.
Kronikos tekstas rodo, kad Petras iš Dusburgo turėjo teologinį išsilavinimą.
PDF 18
Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus. Kita vertus, jis rašė istorinį pasakojimą, paremtą didele jo sukaupta rašytine ir žodine Ordino tradicija, siekė šią tradiciją perduoti ateities kartoms (Dedikacija).
Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams.
PDF 16
Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).
Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai.
PDF 17
Išryškėja kronikoje ir politiniai jos uždaviniai. Dusburgietis bando pateikti savotišką\nkarų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus\nCezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei\nDobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų\nordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7). Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių\npuolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti\nprieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358).
Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį.
PDF 18
Ši turėjo priminti Ordino veiklos tikslus ne\ntik broliams, bet ir visam krikščionių pasauliui: pateisinti vokiečių feodalų organizacijos,\nKryžiuočių ordino, egzistavimą ir po krikščionybės gynimo priedanga jo vedamą karą\nprieš Lietuvą.\n Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų\nfeodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos\nkronikos IV-ojoje dalyje.
Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus.
PDF 18
Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus. Kita vertus, jis rašė istorinį pasakojimą, paremtą didele jo sukaupta rašytine ir žodine Ordino tradicija, siekė šią tradiciją perduoti ateities kartoms (Dedikacija).
PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA Dedikacija Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno, Šventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą sveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų.
PDF 33
Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas.
Arba pats matė savo akimis, arba sužinojo iš tikrų liudytojų ir dalyvių, arba, rašydamas pagal tikras žinias, Dusburgietis ga lėjo ir turėjo kalbėti tiesą.
PDF 415
Ar kas nors atviriau pasakytų apie savo šaltinius?\nArba pats matė savo akimis, arba sužinojo iš tikrų liudytojų ir\ndalyvių, arba, rašydamas pagal tikras žinias, Dusburgietis ga\nlėjo ir turėjo kalbėti tiesą. Ar jis galėjo išdrįsti daryti kitaip\nakivaizdoje tokių žmonių, kurie padėtį krašte iš dalies pažino\npatys, iš dalies galėjo gauti apie tai labai tikslių žinių, ar jis\ngalėjo išdrįsti tiesiog išgalvoti ir pateikti kaip būtą dalyką to\nkius reiškinius kaip krivis akivaizdoje didžiojo magistro, savo\nvaldovo, kuris jau anksčiau gerai pažinojo šalį kaip ordino bro\nlis, o nuo 1315 metų buvo didysis komtūras.
Petras Dusburgietis turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
PDF 430
Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimy nui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas ne delsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpa sakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo pa našią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“.
PDF 16
Štai tokių didžiulių „stebuklų padarė aukščiausias dievas per minėtuosius brolius Prūsijos žemėje“. Toliau Dusburgietis pabrėžia, jog artėja pavojų metas, o žmonės ieško „vien to, kas jų, o ne Jėzaus Kristaus“, todėl šaukiasi į Kristų, prašydamas suteikti jiems dvasios įžvalgumo, kad būtų „suniekinti visi, kurie tavo tarnams daro bloga“. Taigi autorius siekia išaukštinti jau užmirštus Ordine pirminius idealus. Dusburgietis daugybe pavyzdžių bando parodyti, kad dievas padedąs kovojantiems broliams. Štai nuo Elbingo brolių iš mūšio lauko išsibėgiojo didelė prūsų kariuomenė, stebuklingai nedidelio kryžiuočių būrelio vietoje išvydusi didžiulę kariuomenę (III, 17).
Petras Dusburgietis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti.
PDF 33
Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga. Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas.
Petras Dusburgietis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą.
PDF 282
Vadinasi, šito pavadinimo etimolo gija dar neištirta. Pretorijus Hartknocho studijų prierašuose aiškina teisin gai, kadangi jis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą. Pasak jo, Kre ive, arba ir Kriwe, reiškia ne ką kita kaip tik žynį arba tautos teisėją, kadangi žemesnieji teisėjai vėlesniais laikais buvo va dinami Krewule, tai yra mažaisiais kriviais, žemesnės katego rijos teisėjais arba žyniais.
Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia qui dam turėję būti kažkas praleista.
PDF 410
(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasiro dyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis api būdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); ant rojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime - titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia qui dam turėję būti kažkas praleista. Tačiau jeigu remsimės žino mais istorikų pranešimais, tai pastaroji nuomonė negali pasi teisinti, nes nė viename iš mums žinomų rankraščių neparašy ta kitaip, negu yra Hartknocho paskelbtame tekste.
Petras Dusburgietis buvusi turto deivė arba ir jo dovanotoja.
PDF 425
Tas pavadinimas, matyt, susijęs su ta pačia deive, kurią aprašėme pavadinę Krūmine, kadangi žymės, kokias jai priskiria prūsai, yra tos pačios, apie kurias kalbėta tame straipsnyje. GABJAUJA (GABJAUJA). Prūsams ji buvusi turto deivė arba ir jo dovanotoja. Šiuo požiūriu šis praminąs būtų vienas iš mūsų aprašytos deivės Pilvytės vardų.
Petras Dusburgietis įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių.
PDF 196
Dabar panagrinėkime naujesnius pėdsakus, liudijančius, kad šių protėvių vardas ne tik nebuvo svetimas Lietuvoje, bet ir įsiamžino įžymių žmonių, giminių asmenvardžiuose, upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimuose. Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių. Netoli šių vietų plytinti gana didelė sritis seniau buvo vadinama Peluzija.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
dintas kriviu3, kurį gerbė kaip popiežių, nes kaip mūsų Šven tasis tėvas valdo visuotinę bažnyčią, taip šis vadovavo stab meldžiams. Bet jo valdžiai pakluso ne tik prūsai, bet ir lietu viai bei tolimesnės Livonijos tautos“4. Toks didelis buvo jo au toritetas, kad ne tik jis pats arba kas nors iš jo gentainių, bet ir jo pasiuntinys su jo krivūle ar su jo duotu ženklu galėjo sau giai keliauti per tolimiausius tų tautų kraštus ir visur sulauk davo karalių, ponų ir prastuomenės didžios pagarbos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Buvo buriama iš sietelio, sukamo ant avių kirpimo žirklių. Stenderis, kalbėdamas apie šį burtininkavimą, priduria: „Pri simenu iš savo jaunystės metų, kad dėl tokio bergždžio būri mo nekaltai nubaudė vieną žmogų“42. Duomenų apie Antikos sibiles, kurių pranašavimo princi pai buvo panašūs, skaitytojas ras F. Noelio mitologijos žody ne43. Kunigas Osinskis išvertė jį pažodžiui į lenkų kalbą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje. Trečia kronikos dalis — didžiausia —skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą. Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, Kryžiuočių ordino ekspansiją į baltų—prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki Centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš agresiją.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Dusburgietis, rašydamas apie lietuvių puolimus, ypač kronikos pabaigoje, stengiasi ir šia prasme pagrįsti būtinumą kariauti prieš Lietuvą (III, 343—346, 357—358). Senos Vokiečių ordino tradicijos dvasia nušviečiamas Ordino įsikūrimas Kulmo žemėje, dovanotoje Mazovijos kunigaikščio Konrado, šis. aktas laikomas Ordino veiklos Prūsijoje pagrindu (II, 5, 6). Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108). Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
- Skirsnis 4) - aiškiai įtikina, kad jų žinios apie Romovės įkūrimą ir krivio buvimą remiasi pirmo jo Prūsijos vyskupo Kristijono kronika. Tiesa, tai yra tikru mas, kuris remiasi tik padavimu apie minėtąją kroniką, bet kitur turima aiškiausių įrodymų, kad ji tikrai egzistavo2. O pats krivis visoje jų istorijoje atlieka tokį svarbų vaidmenį ir yra toks svarbus objektas, kad jeigu jis būtų buvęs pramanytas, tai būtų sugriuvusi visa jos sandara. Todėl reiktų padaryti prie kaištą Lukui Davidui, kad arba jis išgalvojo pačią vyskupo Kris tijono kroniką, arba pripasakojo nebūtų joje dalykų; kai dėl antrojo, tai negalima nieko sakyti, nes yra ir kitas liudytojas - kronikininkas Grunau, kuris tą patį perskaitė minėtoje kroni koje, tad nėra abejonės, kad vyskupas Kristijonas žinojo krivį esant, o gal ir pažino jį iš arti, būdamas prūsų nelaisvėje.