Petras Dusburgietis

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tas vanduo buvo laiko­\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Iš pirmiau pateiktos žinios apie Perkūno šventyklą, buvu­\nsią Vilniuje, sužinome, kad kažkur Nemuno žemupyje būta\ngarsaus pranašo, kurio teirautasi apie tos šventyklos likimą.\nĮvairiose vietose gyveno moterų pranašautojų, kurių pra­\nnašystėmis tikėta. Apie vieną iš jų tokį pasakojimą paliko Dus-\nburgietis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

(Tenai gyveno aukščiausiasis teisėjas, stabmeldžių papročiu jisai vadinosi krivis) *. Tik palyginus visas šias tris vietas, kiekvienam gali pasiro­ dyti keista, kad pirmojoje - paties Dusburgiečio - krivis api­ būdintas nieko nereiškiančiu quidam (vienas, kažkoks); ant­ rojoje - žodžiu nobilior (kilmingesnis), o Jerošino vertime - titulu Ewarte (teisėjas). Tad arba Dusburgietis pats nežinojo, kaip apibūdinti krivį, ir iš viso buvo vos šį tą girdėjęs apie jį bei jo lazdą, arba kad jo tekstas yra nepilnas, arba kad šalia qui­ dam turėję būti kažkas praleista.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Visų pirma kry­ žiuočių kronikininko pasakojimas tame pačiame skyrelyje, kur jis aprašo senovės Prūsiją, atitinka tiesą ir negali kelti jokios abejonės. Vos šimtas metų buvo praėję nuo kryžiuočių atsi­ kraustymo ir vos truputį daugiau nei keturiasdešimt metų nuo visiško Prūsijos užkariavimo, kai Dusburgietis rašė tą prūsų tautos papročių ir įpročių apybraižą ir kai 1326 metais įteikė savo kroniką didžiajam magistrui. Daugelis iš tų, kurių tėvai dar buvo stabmeldžiai ir kurių žodiniai pasakojimai apie se­ novinę krašto būkle, apie žygius, papročius ir įpročius tebegy­ vavo grynąja to žodžio prasme, buvo gyvi* Dusburgiečio lai­ kais, todėl jis nenuginčijamai galėjo gauti tikriausių žinių apie viską, ką norėjo papasakoti apie stabmeldystės laikus.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Siekdamas pagrįsti kryžiuočių\nužkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti\nOrdino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo\nkroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino\nvalstybės kūrinys.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kronikos autorius, politiniai ir ideologiniai uždaviniai Dusburgiečio dedikacija kronikos pradžioje rodo, kad jis buvęs Kryžiuočių ordino brolis — kunigas, vėliau, galimas daiktas, magistro kapelionas. Jo siekta palikti ateities kartoms žinių apie Ordino laimėtus karus, kuriuos jis surašė ir sudėjo „į šią knygą“. Veikalas buvęs įteiktas didžiajam magistrui Verneriui peržiūrėti ir pataisyti, jei kas jame bus taisytina.