Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa vo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi nėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką. 1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vil niaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Nar butas užgrobė naktį26.
Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa\nvo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi\nnėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į \nšį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą \nŽygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio\nkojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė \nšios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žy\ngimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lie\ntuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė \nnetoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai \npragaištingų konkurentų, varžybas. Tas įsimintinas mūšis\n20\nKotzebue Switrigail, p.
Trakuose jo sušauktas seimas, turėjęs parengti pasku tinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai, paspartino tą kruviną susidorojimą. 1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vil niaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Nar butas užgrobė naktį26. Vis dėlto Žygimanto palaikai, iš Trakų atvežti į Vilnių, buvo palaidoti didžiųjų Lietuvos kunigaikš čių kape, katedroje, atlikus įprastas laidojimo apeigas27.
Boleslovas, bijodamas, kad prieš jį nebūtų imtasi\nkokių rimtesnių žygių, pasitraukė iš Lucko į Dakiją. Tuo\n46 9\n\n## Puslapis 468\n\ntarpu Mykolas, gavęs žinią, jog Kazimieras su žymiau\nsiais senatoriais ir bajorais atvyksta iš Bresto į Vilnių,\npaliko Trakų pilį ir patraukė į Mazoviją su penkiais šim\ntais raitelių. Netikėtai miš-\nA tle id ž ia\nn e tik ė ta i\nkuose netoli Rūdninkų mies-\np a k e lė je\ns u tik ta m\ntelio jis užšoko ant Kazimiero\nM y k o lu i\npalydos.
K ol visi lau k ė šio susitikim o, tu rė ju sio įv y k ti g e\ngužės pabaigoje, Mykolas su\n1448 m e ta i\nsk itais įsiv eržė į Severską ir,\nSum u ša M y k o lą Se-\nsum ušęs greitosiom is sutelk-\nv e r s k e\ntas jėg as, jam p asto ju sias k e \nlią, p aėm ė Brianską, Naugar-\ndą, Putivliu, Serpeiską, Starodubą. Štai todėl Kazimieras,\ndar nespėjęs išvykti Lenkijon į seimą, skubiai p atra u k ė\nį Severską, užgniaužė pačioje užuom azgoje įsiplieskiantį\nkarą, atsiėmė užgrobtas pilis, o Mykolą išvijo iš visų\nžemių. Niekur neberasdamas užtarėjų, M ykolas pasp\nruko į Maskvą, kur, priim-\nM y k o lo m irtis\ntas į vienuolyną, kurį m etą\nčia gyv en o kaip paprastas\n488\n\n## Puslapis 487\n\nžmogus, o galop ir galą gavo, vienuolyno igumenui da\nvus apnuodytos duonos, kurią krikščionys paprastai var\ntoja šventajai mišių aukai.
Kviečiamas į šį seimą, Kazimieras pasakė, kad jam labai neparanku keliauti į Parčevą, todėl pa žadėjo laukti lenkų pasiuntinių Breste. Kai čia atvyko šeši lenkų didikai ir išklojo visas savo sąlygas, lietuvių senatas kuo griežčiausiai pareikalavo sugrąžinti Podolę ir Lucką, o valdovas aiškiai pareiškė, kad, lenkams ne pažadėjus sugrąžinti Lietuvai Podolės ir Volynės pilių Lucko, Olesko, Lopatino, Horodlės bei Ratno, jis ne galėsiąs užimti karalystės sosto. Nebesitikėdami perkal bėti lietuvių, lenkų didikai susiruošė atgal, tačiau vie nas iš jų, užtikęs Kazimierą be patarėjų, įspėjo: delsiant viskas gali nueiti niekais, visas kliūtis, trukdančias ras ti bendrą kalbą, pašalinti gali tik pats Kazimieras, už imdamas be jokių sąlygų sostą.