Žygimanto sūnus kunigaikštis Mykolas, vedęs lenkų ir lietuvių pulkus, netoli Ukmergės nugalėjo Švitrigailą ir Livonijos magistrą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 235
Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa\nvo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi\nnėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į \nšį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą \nŽygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio\nkojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė \nšios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žy\ngimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lie\ntuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė \nnetoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai \npragaištingų konkurentų, varžybas. Tas įsimintinas mūšis\n20\nKotzebue Switrigail, p.
1440 m. balandį, sąmokslininkams Trakų pilyje nužudžius Žygimantą, jo sūnus Mykolas buvo ištremtas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 238
Trakuose jo sušauktas seimas, turėjęs parengti pasku tinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai, paspartino tą kruviną susidorojimą. 1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vil niaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Nar butas užgrobė naktį26. Vis dėlto Žygimanto palaikai, iš Trakų atvežti į Vilnių, buvo palaidoti didžiųjų Lietuvos kunigaikš čių kape, katedroje, atlikus įprastas laidojimo apeigas27.
Mykolas, sužinojęs apie Kazimiero kelionę iš Bresto į Vilnių, paliko Trakų pilį ir su 500 raitelių patraukė į Mazoviją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 467
Boleslovas, bijodamas, kad prieš jį nebūtų imtasi\nkokių rimtesnių žygių, pasitraukė iš Lucko į Dakiją. Tuo\n46 9\n\n## Puslapis 468\n\ntarpu Mykolas, gavęs žinią, jog Kazimieras su žymiau\nsiais senatoriais ir bajorais atvyksta iš Bresto į Vilnių,\npaliko Trakų pilį ir patraukė į Mazoviją su penkiais šim\ntais raitelių. Netikėtai miš-\nA tle id ž ia\nn e tik ė ta i\nkuose netoli Rūdninkų mies-\np a k e lė je\ns u tik ta m\ntelio jis užšoko ant Kazimiero\nM y k o lu i\npalydos.
1448 m. Mykolas su skitais įsiveržė į Severską ir paėmė Brianską, Naugardą, Putivlį, Serpeiską bei Starodubą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 486
K ol visi lau k ė šio susitikim o, tu rė ju sio įv y k ti g e\ngužės pabaigoje, Mykolas su\n1448 m e ta i\nsk itais įsiv eržė į Severską ir,\nSum u ša M y k o lą Se-\nsum ušęs greitosiom is sutelk-\nv e r s k e\ntas jėg as, jam p asto ju sias k e \nlią, p aėm ė Brianską, Naugar-\ndą, Putivliu, Serpeiską, Starodubą. Štai todėl Kazimieras,\ndar nespėjęs išvykti Lenkijon į seimą, skubiai p atra u k ė\nį Severską, užgniaužė pačioje užuom azgoje įsiplieskiantį\nkarą, atsiėmė užgrobtas pilis, o Mykolą išvijo iš visų\nžemių. Niekur neberasdamas užtarėjų, M ykolas pasp\nruko į Maskvą, kur, priim-\nM y k o lo m irtis\ntas į vienuolyną, kurį m etą\nčia gyv en o kaip paprastas\n488\n\n## Puslapis 487\n\nžmogus, o galop ir galą gavo, vienuolyno igumenui da\nvus apnuodytos duonos, kurią krikščionys paprastai var\ntoja šventajai mišių aukai.
Mykolas (Žygimanto sūnus) negalėsiąs užimti karalystės sosto.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 484
Kviečiamas į šį seimą, Kazimieras pasakė, kad jam labai neparanku keliauti į Parčevą, todėl pa žadėjo laukti lenkų pasiuntinių Breste. Kai čia atvyko šeši lenkų didikai ir išklojo visas savo sąlygas, lietuvių senatas kuo griežčiausiai pareikalavo sugrąžinti Podolę ir Lucką, o valdovas aiškiai pareiškė, kad, lenkams ne pažadėjus sugrąžinti Lietuvai Podolės ir Volynės pilių Lucko, Olesko, Lopatino, Horodlės bei Ratno, jis ne galėsiąs užimti karalystės sosto. Nebesitikėdami perkal bėti lietuvių, lenkų didikai susiruošė atgal, tačiau vie nas iš jų, užtikęs Kazimierą be patarėjų, įspėjo: delsiant viskas gali nueiti niekais, visas kliūtis, trukdančias ras ti bendrą kalbą, pašalinti gali tik pats Kazimieras, už imdamas be jokių sąlygų sostą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat perdaug gerai visi žinojo sutartį, neseniai atnaujintą su Vladislovu: pagal ją, mirus Žygimantui, karalius Vladislovas pavel di valdžią. Štai todėl Kazimieras, pasak Lietuvos istori kų, negavęs lenkų pritarimo, slaptai iškeliavęs iš San- domiro į Brestą. Tuo tarpu lenkų istorikai teigia, jog lenkai susitarę su pasiuntiniais, kad Kazimieras keliau siąs į Lietuvą ir ją brolio vardu valdysiąs, tačiau nie kad nesisavinsiąs Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo. Ar vienaip, ar kitaip ten buvo, abejonių nekelia vienas dalykas: jeigu Kazimieras nebūtų paskubėjęs, būtų nu kentėję ir karalius, ir susitarimai, mat kitos grupuotės vadovas būtų ginklu pasigrobęs valdžią.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Š tai dėl to ir lenkai, ir lie tuviai pradėjo šnairuoti į karalių: lenkai manė, jog skitai įsiveržė į Podolę dėl L en k a i ir lie tu v ia i to, kad sudarė kokius slaptus p r a d e d a įta rin ėti ka- susitarimus su karaliumi, o ralių lietuviai B učackio elgesį aiš k in o si karaliaus neapdairu mu. L enkai pirmieji atvirai jį užsipuolė, reik alau d am i su šau k ti luom us į Piotrkovo seim ą. T am e seim e jie v i saip rag in o k a ra lių n iek o n ed a ry ti B učackui, atėm u siam iš lietuvių Chmelniką ir M edžibožą, be to, neatiduoti u žg ro b tų P odolės žem ių lietu v iam s, o su siru o šu s iš L en k ijo s į L ietuvą, n iek u b ū d u n esu g a lv o ti leistis į k elią be lenkų senatorių. Karalius į tai atsakė, jo g nė v ie nam len k u i n e k e tin ą s atsa k y ti teisės b ū ti jo palydovu, bet tokiu svarbiu L ietu v ai reikalu jis nieko n eg alįs nu tarti be L ietuvos sen ato žinios ir p ritarim o .
Susietas teiginys: t-006