Konstantinas Ostrogiškis

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Beveik tuo pat metu kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, kaip padėką Dievui už puikią savo pergalę, ant kalvelės, netoli Medininkų vartų, pastatė mūrinę Švč. Trejybės cerkvę ir prie jos įkurdino Šv. Bazilijaus ordino vienuolius.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Čia gotika tapo net ir stačiatikių ar būsimųjų graikų katalikų cerkvių stiliumi. Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Konstantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinėje. Gotikinių LDK cerkvių stilius turi analogų ir rezidencijų architektūroje (Myro pilis prie Nesvyžiaus), o kartu, atrodo, yra fenomenalus visos Europos kultūroje – tad labiausiai į rytus nutolusi gotika yra istorinėje Lietuvoje, tai yra europinės reikšmės riba.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kai Ivanas svarstė su pasiuntiniais minėtus dalykus, jo pulkai jau buvo pasiųsti į Lietuvą. Aleksandras, praradęs bet kokias viltis susitaikyti, nenoromis griebėsi ginklų. Jis pasiuntė į Smolenską lengvuosius dalinius, vedamus Konstantino, Ostrogo kunigaikščio, o K o n sta n tin a s O stio pats su pagrindinėmis jėgog išk is traukia p rieš mis lėtai patraukė iš paskos, M a s k v ą šiek tiek stabtelėdamas iš pradžių Minske, o po to Borisove.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Vis dėlto vienas kitas slaptai perbėgo į lietuvių stovyklą, be kitų, ir senas kazokų vadas Eustachijus Daškevičius, pagarsėjęs pergalėmis prieš skitus. Karalius, užbaigęs karą su Maskva, dalį algininkų paleido, o su kitais pasiuntė į Volynę Konstantiną Ostrogiškį. Mat Krymo skitai, padaliję savo kariuoS k ita i su m u ša m i Vomenę trimis žygio voromis, ly n ė je smarkiai nuniokojo Volynę tuo metu, kai dėl karo su Maskva čia nebuvo likę nei karių, nei karvedžių.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Į nelaisvę pakliuvo maskvėnų karo vadas Čeliadninas ir dešimt kitų žymių didikų, daug dūmos narių ir du tūkstančiai bajorų. Surengęs stovykloje kareiviškas pamaldas ir padėkojęs aukščiausiajam pergalių lėmėjui, Ostrogiškis suskaičiavo belaisvius ir, atrinkęs tris šimtus aštuoniasdešimt žymiausių bajorų, išsiuntė juos karaliui su laišku apie pergalę. Kunigaikštis Vasilijus, gavęs žinią apie pralaimėjimą, paliko prie Smolensko savo kariuomenę ir persigandęs pabėgo į Maskvą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Išvengė nelaisvės ar mirties vos vienas kitas: Ivanas Jacyničius, Jurgis Valavičius, Teodoras Nemyra, Bogdanas Maskevičius; šie garsūs pulkų vadai, sužeisti ir beveik visai išsekę, su kardu rankoje prasiskynė kelią per ginkluotus būrius ir paspruko iš pavojaus. Atvestas pas Ivaną, Konstantinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kankinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinėmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas sustabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuose.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Lietuviai apnuodytas strėles naudojo dar 1512 m.1 2 Lietuvos didysis etmonas, kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis šį įprotį panaikino, nors lankais ir 'balistomis dar ilgai buvo naudojamasi.