Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
7 teiginiai9 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 7 teiginiai ir visi 9 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–9 iš 9 rodomų įrašų
Konstantinas Ostrogiškis netoli Medininkų vartų pastatė mūrinę Švč. Trejybės cerkvę ir įkurdino bazilijonus.
PDF 282
Beveik tuo pat metu kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, kaip padėką Dievui už puikią savo pergalę, ant kalvelės, netoli Medinin kų vartų, pastatė mūrinę Švč. Trejybės cerkvę ir prie jos įkur dino Šv. Bazilijaus ordino vienuolius.
Konstantinas Ostrogiškis gotikos stiliumi perstatydino Vilniaus ir Naugarduko cerkves ir skleidė gotiką savo tėvonijoje Voluinėje.
PDF 56
Čia gotika tapo net ir stačiatikių ar būsimųjų graikų katalikų cerkvių stiliumi. Gotikos stiliumi perstatydinęs Vilniaus ir Naugarduko cerkves, Kons- tantinas Ostrogiškis gotiką nunešė iki savo tėvonijos – Ukrainos Voluinė- je. Gotikinių LDK cerkvių stilius turi analogų ir rezidencijų architektūroje (Myro pilis prie Nesvyžiaus), o kartu, atrodo, yra fenomenalus visos Euro- pos kultūroje – tad labiausiai į rytus nutolusi gotika yra istorinėje Lietuvo- je, tai yra europinės reikšmės riba.
Aleksandro pasiųstiems lengviesiems daliniams į Smolenską vadovavo Konstantinas Ostrogiškis.
PDF 558
Kai Ivanas svarstė su pasiuntiniais minėtus dalykus, jo pulkai jau buvo pa siųsti į Lietuvą. Aleksandras, praradęs bet kokias vil tis susitaikyti, nenoromis griebėsi ginklų. Jis pasiuntė į Smolenską lengvuosius dalinius, vedamus Konstanti no, Ostrogo kunigaikščio, o K o n sta n tin a s O stio - pats su pagrindinėmis jėgo- g išk is traukia p rieš mis lėtai patraukė iš paskos, M a s k v ą šiek tiek stabtelėdamas iš pradžių Minske, o po to Bo risove.
Po karo su Maskva karalius pasiuntė Konstantiną Ostrogiškį su dalimi algininkų į Volynę.
PDF 607
Vis dėlto vienas kitas slaptai perbėgo į lietuvių stovyklą, be ki tų, ir senas kazokų vadas Eustachijus Daškevičius, pa garsėjęs pergalėmis prieš skitus. Karalius, užbaigęs ka rą su Maskva, dalį algininkų paleido, o su kitais pa siuntė į Volynę Konstantiną Ostrogiškį. Mat Krymo skitai, padaliję savo kariuo- S k ita i su m u ša m i Vo- menę trimis žygio voromis, ly n ė je smarkiai nuniokojo Volynę tuo metu, kai dėl karo su Maskva čia nebuvo likę nei karių, nei karvedžių.
Po pergalės Konstantinas Ostrogiškis suskaičiavo belaisvius ir išsiuntė karaliui 380 žymiausių bajorų su laišku apie pergalę.
PDF 631
Į nelaisvę pakliuvo\nmaskvėnų karo vadas Čeliadninas ir dešimt kitų žy\nmių didikų, daug dūmos narių ir du tūkstančiai bajo\nrų. Surengęs stovykloje kareiviškas pamaldas ir pa\ndėkojęs aukščiausiajam pergalių lėmėjui, Ostrogiškis\nsuskaičiavo belaisvius ir, atrinkęs tris šimtus aštuo\nniasdešimt žymiausių bajorų, išsiuntė juos karaliui su\nlaišku apie pergalę. Kunigaikštis Vasilijus, gavęs ži\nnią apie pralaimėjimą, paliko prie Smolensko savo ka\nriuomenę ir persigandęs pabėgo į Maskvą.
Konstantinas Ostrogiškis įtaisė karo stovyklą Obolcuose.
PDF 560
Išvengė nelaisvės ar mirties vos vienas kitas: Ivanas Jacyničius, Jurgis Va lavičius, Teodoras Nemyra, Bogdanas Maskevičius; šie garsūs pulkų vadai, sužeisti ir beveik visai išsekę, su kardu rankoje prasiskynė kelią per ginkluotus būrius ir paspruko iš pavojaus. Atvestas pas Ivaną, Konstan tinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kan kinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinė mis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas su stabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuo- se.
Lietuviai apnuo dytas strėles naudojo dar 1512 m.1 2 Lietuvos didysis etmo nas, kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis šį įprotį pa naikino, nors lankais ir 'balistomis dar ilgai buvo naudo jamasi.
PDF 391
Lietuviai apnuo dytas strėles naudojo dar 1512 m.1 2 Lietuvos didysis etmo nas, kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis šį įprotį pa naikino, nors lankais ir 'balistomis dar ilgai buvo naudo jamasi.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 630
Štai todėl upę ryžtingai įveikė ir lenkų samdytinė raitija, vedama Jono Sverčovskio, o po jos — ir didikai Tenčinskis, Pileckis, Kmita, Miškovs- kis bei kiti su savo vėliavomis. Čeliadninas, žvalgų įspėtas, jog karaliaus jėgos artėja ir, matyt, ketina už pulti bei sunaikinti tą maskvėnų dalį, kuri, persikėlusi per upę ir atsiskyrusi nuo kitos kariuomenės, negali tikėtis paramos, atsakė, kad, jo galva, didžiojo kuni gaikščio kariai nieku būdu neturi nerimauti dėl gali mos kovos, kad reikia ramiai palaukti, kol priešas per sikelsiąs per Dneprą, o tada iš pasalų jį užpulti ir, smo gus stiprų smūgį, iš karto visus iškloti. Taip smarkiai jis buvo apakęs nuo pasipūtėliškų ir išdidžių vilčių, kad nebeįstengė nė sugalvoti protingesnio kovos plano.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
stebėjęs, jog priešas pasimetęs, įsakė stoti į kovą vi siems savo raiteliams, kol maskvėnai dar neatsigavę, ir. pats, nelyginant norėdamas būti pavyzdžiu, nušuo liavo į priekį. Paskui jį puolė visi kiti pulkai, o pir miausia lenkų didikų Jono Zborovskio, Lauryno Miš- kovskio husarai, kurie, pralaužę pirmąją priešo lini ją, pradėjo iš arti kautis su maskvėnais kardais. Tuo metu Ostrogiškis įsakė lietuvių vėliavoms trauktis at gal, dedantis, kad ketina pasišalinti iš kovos lauko, būdamas tikras, kad priešo raiteliai paliks kovojančią rikiuotę. Kaip ir tikėjosi, apgaulė pavyko. Maskvėnai, pamanę, jog lietuviai sprunka iš kovos lauko, pasilei do jų vytis.