Kazimieras buvo Lenkijos kunigaikštis, veikiantis kariniuose žygiuose prieš Sventopelką. Viename susirėmime lenkams išsigandus Sventopelko raitelių, jis nusprendė kviestis į pagalbą Henriką iš Lichtenšteino; tuo metu dauguma lenkų pabėgo, o Kazimieras liko kartu su vėliavininku Martynu iš Krušvicos. Kitu atveju magistras su Torunės broliais ir Kazimieru ketino žygiuoti prieš Sventopelko statomą pilį Sveče, siekdamas sutrukdyti jos statybai. Kazimieras taip pat buvo pakviestas kartu su Kališo kunigaikščiu ir broliais traukti prieš Sventopelką; jų kariuomenė pasiekė Naklo pilį, įsirengė stovyklą, parengė apsiausties įtaisus, ir pilėnai galiausiai atidavė pilį, gavę leidimą išeiti gyvi su manta. Pateiktuose duomenyse nėra pakankamai informacijos apie šių įvykių datą ar platesnį Kazimiero gyvenimo laikotarpį.
Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščionių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių. Po to, kai jie ėmė trauktis atgal, Kazimieras, Lenkijos kunigaikštis, sielvartaudamas dėl savo žmonių žūties, leidosi jų persekioti su tūkstančiu ir aštuoniais šimtais vyrų. Šitai sužinojęs, Mazovijos kunigaikštis Boleslovas man nesuprantamais sumetimais sudarė kuriam laikui tarp krikščionių ir netikėlių paliaubas, jų metu lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai sau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė juos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris paspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti.
Galop, nutaręs slepiamą piktumą atvirai parodyti, surinko stiprią kariuomenę ir įsibrovė į Kujaviją, kunigaikščio Kazimiero žemę, kurią, degindamas ir plėšdamas, baisiai sunaikino, daugybę krikščionių išsivarydamas į nelaisvę bei išžudydamas, galop sugrįžo paėmęs daug grobio ir kitokių gėrybių. Kai jam dėl šito buvo prikaišiojama, jis atsakė: nei popiežiaus, nei imperatoriaus, nei kito kurio žmogaus nepaisydamas, jis nesiliausiąs persekioti savo priešų, be to, pridūrė: „Grąžinkite man sūnų, jei norite su manimi gyventi taikiai“.
Šitai išvydęs, valdovas Henrikas iš Lichtenšteino staiga užgriuvo priešus ir sugrąžino į pirmykštę vietą atimtą grobį. Apie tai sužinojęs, Sventopelkas paskubėjo saviesiems į pagalbą su trimis raitelių būriais. Juos išvydę, lenkai išsigandę visi išlakstė, išskyrus vieną riterį Martyną iš Krušvicos, vėliavininką, bei kunigaikštį Kazimierą, kuris nutarė tuoj pat kviestis į pagalbą Henriką iš Lichtenšteino.
Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščionių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių. Po to, kai jie ėmė trauktis atgal, Kazimieras, Lenkijos kunigaikštis, sielvartaudamas dėl savo žmonių žūties, leidosi jų persekioti su tūkstančiu ir aštuoniais šimtais vyrų. Šitai sužinojęs, Mazovijos kunigaikštis Boleslovas man nesuprantamais sumetimais sudarė kuriam laikui tarp krikščionių ir netikėlių paliaubas, jų metu lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai sau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė juos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris paspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti.
Kai ši žinia pasiekė magistrą, jis įsakė Kulmo broliams plaukti laivais žemyn, o pats su Torunės broliais bei kunigaikščiu Kazimieru nutarė traukti su kariuomene į šią vietą. Jis mat norėjo neleisti statyti čia pilies.
pasikvietė pas save iš Lenkijos kunigaikštį Kazimierą275 bei Kališo kunigaikštį ir brolius ir patarė jiems traukti su kariuomene prieš Sventopelką. Paklausę šių nurodymų, jie su didele kariuomene ir patraukė prie Naklo pilies276, prisistatė ten palapinių ir įsikūrė karo stovyklą, pasidarė apsiausties mašinų bei kitokių karo įtaisų ir paruošė visa, kas reikalinga miestams pulti, taip baisiai nugąsdindami pilėnus, jog šie atidavė broliams pilį su sąlyga, kad jiems su manta gyviems būsią leista išeiti.
Apie naują Sventopelko karą ir susidūrimą prie Renzeno Kadangi žmogaus pojūčiai visados linkę į bloga ir žmogus, nors ir pasenęs, nelengvai 275 Kujavijos kunigaikštis.
40. Apie naują Sventopelko karą ir susidūrimą prie Renzeno Kadangi žmogaus pojūčiai visados linkę į bloga ir žmogus, nors ir pasenęs, nelengvai 275 Kujavijos kunigaikštis. 276 Naklas, Naklo—į vakarus nuo Bidgoščiaus.