Dusburgietis teigia, kad ir nepakeldamas didelių išlaidų, liovėsi toliau priešinęsis broliams ir iki savo gyvenimo pabaigos ištikimai laikėsi sutarties, kurią tarp jo ir brolių buvo sudaręs Jokūbas, Liuticho [Liežo] arkidiakonas, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV.
Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m. Durbės kautynėse (III, 84; AB, 1, p. 74). 308 Mūšio mėnesį ir dieną (lapkričio 29) pateikia Pelplino, Torunės analai (SRP, 1, p. 270; 3, p. 59; plg. SRP, 1, p. 87, išnašą 5; Ewald A., Die Eroberung..., 2, p. 312; Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 745). 309 Dusburgietis, tendencingai vaizduodamas prūsų žiaurumą, pasinaudojo pačių kryžiuočių prūsams taikytų kankinimo būdų aprašymu, paimtu iš ankstesnių šaltiniu (žr. ivada). 310 Merzeburgo (į vak. nuo Leipcigo) vyskupas Henrikas I. 311 Bartos nukariavimą bandoma datuoti 1253—1254 m. žiema (Ewald A. L., Die Eroberung..., 3, p. 6; Powierski J., Dobra..., p. 62). ir nepakeldamas didelių išlaidų, liovėsi toliau priešinęsis broliams ir iki savo gyvenimo pabaigos ištikimai laikėsi sutarties, kurią tarp jo ir brolių buvo sudaręs Jokūbas, Liuticho [Liežo] arkidiakonas, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV.
Žinoma, kad frygų garbintos dievų motinos stabas buvo netašytas paprasto akmens gabalas; tokį stabą jie davė Romos pasiuntiniams, kurie pas juos buvo atvykę jo prašyti. Akmuo, kurį Jokūbas patepė ir paskyrė Ikiamžinajam dievui, vėliau buvo stabmeldžių garbinamas kaip dievas. Luno Heliogabalo stabas, kurį Aurelijus Antoninas pastatė Romoje, ant Kapitolijaus kalno, buvo didžiulis juodas akmuo, apie kurį manyta, kad jis nukritęs iš dangaus (akmuo - meteoritas).