Išstudijavę Jano Lasickio knygą Apie žemaičių, kitų sar matą bei netikrų krikščionių dievus, draugijos nariai pasivadino senovės lietuvių dievybių vardais: Jokūbas Šimkevičius - Per kūnu, Kazimieras Kontrimas - Poklumi, Janas Chodzka - Vaiž gantu, Juozapas.
Ypač pagarsėjo Vilniuje veikusi šubravcų (nenaudėlių) draugija, kuriai priklausė universiteto elitas - profesoriai, žymūs ir įtakingi miesto gyventojai. Išstudijavę Jano Lasickio knygą Apie žemaičių, kitų sarmatą bei netikrų krikščionių dievus, draugijos nariai pasivadino senovės lietuvių dievybių vardais: Jokūbas Šimkevičius - Perkūnu, Kazimieras Kontrimas - Poklumi, Janas Chodzka - Vaižgantu, Juozapas Zavadskis - Svaistiku, M. Balinskis - Aušlaviu.
Žemaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančiame su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, todėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno. Gyvenantys prie ežerų lietuviai šaukdavosi to paties dievo, vadindami jį Ežeriniu (Ežerinis). Vienintelis Lasickis išsaugojo mums šį faktą.
Kriukis (Krugis) Kalvių dievas arba kažkokia antikinio Vulkano liekana; jis, visuotinai pripažintas geriausiu kalviu ir to amato globėju, Lietuvoje buvo pramintas tautišku vardu, kilusiu išKriugos - kriukio, kablio. Šį vardą mums išsaugojo Lasickis. Tačiau jis priskiria dievui nepritinkančias savybes, paversdamas jį kiaulių globėju, nors jis pats tų gyvulių globėjais laiko visai kitas dievybes, tai yra Kremarą (Kremam) ir Priparšį (Priparszas), ir pasakoja, kad kažkokie kalviai Budraičiai (Budrajcis) labai karštai jam meldžiasi.
Patelas (Patelo) Skraidančių oro dvasių dievas, savitas aukščiausiosios kategorijos angelas. Kitaip jį vadinę Pateno, Potelo. Savo stabą jis turėjo didžiojoje Romovės šventykloje, Perkūno dešinėje. Jo garbei kiekvienas namuose laikydavo numirėlio kaukolę. Lasickis jį žino kaip Algį (Algis).
Šauktis Moterų Gabijos - tai paprotys kepėjų, norinčių, kad gerai nusisektų duona*. Perkūnaitėlė (Perkunatele) „Ji yra žaibo ir griausmo motina, kuri saulę, nuvargusią ir dulkiną, išprausia maudyklėje; po to, kitą dieną, išleidžia švarią ir švytinčią“, - sako Lasickis. Su Perkūnu ji dalijosi valdžia danguje ir žemėje, panašiu vardu lietuvių šaukiama.
Kaip tik čia vieta pacituoti Lasickio žodžius: „Kur tikėjimas, ten ir rezultatas“. Ratainyčia (Ratajniczu) Deivė, globojanti jojamuosius arklius. Tą reiškia pats vardas, ir Lasickis nurodo jį, remdamasis savo tyrimais.