Jano Lasickio knygą apie žemaičių ir kitų tautų dievus išstudijavę Vilniaus šubravcai pasivadino senovės lietuvių dievybių vardais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 7
Ypač pagarsėjo Vilniuje veikusi šubravcų (nenaudėlių) draugija, kuriai priklausė universiteto elitas - profesoriai, žymūs ir įtakingi miesto gyventojai. Išstudijavę Jano Lasickio knygą Apie žemaičių, kitų sarmatą bei netikrų krikščionių dievus, draugijos nariai pasivadino senovės lietuvių dievybių vardais: Jokūbas Šimkevičius - Perkūnu, Kazimieras Kontrimas - Poklumi, Janas Chodzka - Vaižgantu, Juozapas Zavadskis - Svaistiku, M. Balinskis - Aušlaviu.
Vienintelis Lasickis išsaugojo mums šį faktą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 104
Žemaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančiame su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, todėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno. Gyvenantys prie ežerų lietuviai šaukdavosi to paties dievo, vadindami jį Ežeriniu (Ežerinis). Vienintelis Lasickis išsaugojo mums šį faktą.
Narbutas rašo, kad Lasickis išsaugojo Kriukio vardą, bet klaidingai jam priskyrė kiaulių globėjo savybes.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 107
Kriukis (Krugis) Kalvių dievas arba kažkokia antikinio Vulkano liekana; jis, visuotinai pripažintas geriausiu kalviu ir to amato globėju, Lietuvoje buvo pramintas tautišku vardu, kilusiu išKriugos - kriukio, kablio. Šį vardą mums išsaugojo Lasickis. Tačiau jis priskiria dievui nepritinkančias savybes, paversdamas jį kiaulių globėju, nors jis pats tų gyvulių globėjais laiko visai kitas dievybes, tai yra Kremarą (Kremam) ir Priparšį (Priparszas), ir pasakoja, kad kažkokie kalviai Budraičiai (Budrajcis) labai karštai jam meldžiasi.
Narbutas nurodo, kad Lasickis Patelo dievą žinojo Algio vardu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 111
Patelas (Patelo) Skraidančių oro dvasių dievas, savitas aukščiausiosios kategorijos angelas. Kitaip jį vadinę Pateno, Potelo. Savo stabą jis turėjo didžiojoje Romovės šventykloje, Perkūno dešinėje. Jo garbei kiekvienas namuose laikydavo numirėlio kaukolę. Lasickis jį žino kaip Algį (Algis).
Lasickis Perkūnaitėlę apibūdino kaip žaibo ir griausmo motiną, kuri išprausia nuvargusią saulę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 125
Šauktis Moterų Gabijos - tai paprotys kepėjų, norinčių, kad gerai nusisektų duona*. Perkūnaitėlė (Perkunatele) „Ji yra žaibo ir griausmo motina, kuri saulę, nuvargusią ir dulkiną, išprausia maudyklėje; po to, kitą dieną, išleidžia švarią ir švytinčią“, - sako Lasickis. Su Perkūnu ji dalijosi valdžia danguje ir žemėje, panašiu vardu lietuvių šaukiama.
Narbutas rašo, kad Lasickis liudijo buvus Aušros vardu vadintą ryto deivę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 139
Aušra (Aussra) Ryto deivė. Lasickis teigė, kad buvo tokio vardo deivė. Kunigas Sirvydas vadina ją Aurora.
Narbutas cituoja Lasickio posakį „Kur tikėjimas, ten ir rezultatas“ prie Ratainyčios aprašymo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 146
Kaip tik čia vieta pacituoti Lasickio žodžius: „Kur tikėjimas, ten ir rezultatas“. Ratainyčia (Ratajniczu) Deivė, globojanti jojamuosius arklius. Tą reiškia pats vardas, ir Lasickis nurodo jį, remdamasis savo tyrimais.
Narbutas vertina, kad Lasickis apsiriko Ragutienę pačią laikydamas dievu, o ne aludarystę globojančia deive.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 149
Latviai taip pat turėjo bičių dievybę, vadinamą gana panašiai - Uhsinsz arba Szwets uhsinsz21. Ragutienė pati (Ragutenapati) Deivė, globojanti tik aludarystę, o pagal savo vardą - Ragučio žmona. Lasickis apsiriko laikydamas ją dievu.
Narbutas kaltina Lasickį nekritiškai rinkus mitologinius duomenis ir klydus dėl dievaičių kerpių rinkimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 174
Todėl šis vardas aiškiai susijęs su kažkokiu mitiniu staliumi, arba stalių dievaičiu. Lasickis, labai nekritiškai rankiodamas mitologinius duomenis apie šiuos dievaičius, smarkiai apsiriko sakydamas, kad abu bendrai rinkę kerpes. Atrodo, kad tą patį Šilinyčių (Sylenicza), žinomą dar Šilo Radikio (Sylla-Radikis) vardu, ponas Rėza mato pas senovės prūsus; tai tiksliai atitinka tuos pačius požymius, nors jį lygina su slavų Radegastu (Radogast), matyt, dėl panašaus autoriui nežinomo epiteto Radikis, kuris kilęs iš žodžioRaddiht, latvių kalboje reiškiančio kurti, formuoti, iš naujo aptašyti; taigi Šilo Radikis reikš miško, medžio dorotoją, vienu žodžiu, stalių.
Narbutas, remdamasis Lasickiu, rašo, kad Strijkovskis ir kiti Markopolius trumpai mini kaip požemio dievaičius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 179
Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.
Narbutas perteikia Lasickio teiginį, kad lietuviai kai kurias dievų garbinimo apeigas slėpdavo nuo krikščionių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 197-198
Lietuviai turėjo savo slaptas apeigas, kurias joms pasišventusieji ne kiekvienam atskleisdavo, todėl išsamesnės žinios apie jas dingo kartu su jų netektimi. Vis dėlto išliko neabejotinų faktų apie jų buvimą senovėje. Lasickis sako, kad lietuviai slėpdavo tam tikras dievų garbinimo apeigas, dažniausiai nuo krikščionių, tai yra ne kiekvienas jose galėdavo dalyvauti.
Narbutas aiškina, kad Lasickis fetišo termino nevartojo, bet aprašė asmeninius fetišus šventovėse, giminėse, namuose ir pas pavienius žmones.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
201 ## Puslapis 201 mitologas mokėdavo atskirti fetišus nuo kitų dievų, kadangi gal ir nežinojo to termino. Iš mūsų senesniųjų istorikų vienas Dlugošas aiškiai pripažįsta, kad lietuvių genties tautos tikėjo fetišais. Lasickis, tiesa, šio termino nenurodo, tačiau dalyką išaiškina smulkiau: pasak jo, jokia šventovė, jokia žymesnė giminė, jokie namai, net daug pavienių asmenų negyveno be savo asmeninių fetišų.
Narbutas nurodo, kad burtininkės pavadinimas Burte yra Lasickio mitologijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 303
Burtininkė (Burte) Lietuvių barde - Burtyniczka. Sakydavo eiles ir dainuodavo įvairias dainas, taip pat pranašaudavo (burdavo). Tas pavadinimas yra Lasickio mitologijoje.
Narbutas rašo, kad Lasickis iš Jokūbo Laskovičiaus girdėjo apie Žemaitijoje daugeliui dievų teiktą garbę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 344
Matėme aukojimų aprašyme, kad aukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo apvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies. Lasickis sako, kad Jokūbas Laskovičius, Žemaičių kunigaikštystės valdininkas, pasakojęs jam apie garbę, teiktą tame krašte dar daugeliui kitų dievų. O iš kitų apeigų, išlikusių iš stabmeldystės laikų, ten buvo žinoma maldelė, kurią autorius perteikia šiais žodžiais: Perkūne Dewajte, ne muski und mana diewu: melsu tavi paltu miessu ir išverčia ją šitaip: „Susilaikyk, Perkūne, nedaryk žalos mano lauke: aš tau atiduodu šią paltį lašinių“1 2.
Narbutas mano, kad Lasickis, cituodamas maldelę Perkūnui, padarė aiškią lietuvių kalbos klaidą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 346
Tačiau iš visų dalykų, kuriuos tas senasis autorius yra parašęs apie lietuvių mitologiją, pastebime, kad jis nebuvo mokovas lietuvių arba žemaičių kalbos; jos abi sudaro tą pačią kalbą, labai mažai tesiskirdamos; galima ją vadinti provincine. Todėl manome, kad Lasickis padarė aiškią klaidą, cituodamas tą maldelę, kurią grynai lietuviškai reiktų taip rašyti: Perkūne Dewajte, ne muszk und mana: Tiewe, meldzio tawipaltu messu. Pažodžiui bus: „Perkūne dievaiti, tai yra, maloningasis dieve, netrenk į mano (turtą), nedaryk man žalos; tėve, atnešu tau su malda pusę riebios kiaulės skerdie 1 Disquisitiones magicae.
Narbutas vertina, kad Lasickio paliktas pirmos alaus statinės pradėjimo apeigų aprašymas menkavertis, bet svarbus kaip senovės paminklas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 348
347 ## Puslapis 347 myn, kaip tai darė kitos tautos amžininkės, o atgal. Vis dėlto Lasickis mums paliko pirmos alaus statinės pradėjimo apeigų aprašymą, nors nedaug vertą, bet praleisti jį, kaip senovės paminklą, nederėtų. Kai išvirtą alų pastatydavo rūsyje ir ketindavo pradėti jį gerti, namų šeimininkas, pritekinęs indą iš pirmos statinės, atlikdavo apeigas, vadintas nuleidimu (Nutajdimas), deivės Ragutienės garbei.
Narbutas rašo, kad Lasickis pateikė po Ilgių šventės atliekamų apeigų mirusiųjų garbei aprašymą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 387
Tai visiškai primena Antikos žmonių Circumpotatio (gėrimą ratu), kurį su tokiomis pastangomis Solonas bandė išnaikinti Atėnuose, o decemvirai - Romoje. Be šitų iškilmių, kiekviena šventė, išskyrus Rasos šventę, baigdavosi minėjimu mirusiųjų garbei: Lasickis iš savo žinių pateikia apeigų mirusiųjų garbei, atliekamų po Ilgių šventės, aprašymą. Ta diena vadinasi Vėlinės bene dėl to, kad ją švęsdavo visas kaimas visiems savo mirusiesiems pagerbti.
Janas Lasickis parašė darbą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“, išleistą Bazelyje 1615 m.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 507
Tai ištrauka iš J. Lasickio darbo „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum. Basileae, 1615). Lietuviškas tekstas cituojamas remiantis leidiniu: Lasickis Jonas. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. Vilnius, 1969.
Ką paliko Lasickis ir ką čia ką tik pasakėme, to teisingumą patvirtina tyrimai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 124
Žinoma, kad Antikos mitologai Junoną taip pat painiojo su okeano deive Tetide. Jie manė, kad besileidžianti saulė nugrimzta į okeano vandenis, tarytum eidama į tos dienos maudyklę. Ką paliko Lasickis ir ką čia ką tik pasakėme, to teisingumą patvirtina tyrimai.
Tik tiek težinome iš Lasickio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 146
Budintoja (Budintoja) Budėjimui prielanki deivė, pratusi reikiamu momentu pažadinti miegančiuosius. Tik tiek težinome iš Lasickio. Tačiau iš žmonių pasakojimų aiškėja, kad ji buvo Brėkštos priešingybė, kitaip sakant, nekentė tamsos ir miegalių.
Janas Lasickis pasakojo, kad Lietuvoje gryną vandenį gėrė tik alaus nedarantys žmonės, nes tuomet vanduo buvo nešvarus ir galėjo sukelti sveikatos sutrikimų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų virtuvė XVI amžiuje
PDF 10
Tačiau gryną vandenį, kaip pasakoja Jonas Lasickis, gerdavo tik tie, kurie nedarydavo alaus138, nes vanduo tuo metu buvo nešvarus ir galėjo sukelti sveikatos sutrikimų.
Narbuto ir jo amžininkų tyrinėji mai yra tarpinė grandis, jungianti moderniąją lietuvių mitolo giją su senąja, atstovaujama Jono Dlugošo, Motiejaus Strij kovskio, Aleksandro Gvaninio, Jono Lasickio, Alberto Vijūko-Kojalavičiaus ir daugelio kitų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 19
Taigi T. Narbuto ir jo amžininkų tyrinėjimai yra tarpinė grandis, jungianti moderniąją lietuvių mitologiją su senąja, atstovaujama Jono Dlugošo, Motiejaus Strijkovskio, Aleksandro Gvaninio, Jono Lasickio, Alberto Vijūko-Kojalavičiaus ir daugelio kitų
Teodoras Narbutas daug lietuvių mitologijos duomenų sėmėsi iš Jono Lasickio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 23
Daugiausia lietuvių mitologijos duomenų T. Narbutas sėmėsi iš M. Strijkovskio ir J. Lasickio