Fridrichas buvo Rygos arkivyskupas, aktyviai veikęs XIV amžiaus pirmosios pusės Livonijos politiniuose ir religiniuose konfliktuose. 1324 m. jis, kartu su Rygos gyventojais, įkalbėjo popiežių Joną XXII pasiųsti į Livoniją du legatus, turėjusius pakrikštyti Lietuvos ir Rusios valdovą; jų atvykimas baigėsi taikos sutartimi tarp valdovo bei jo pavaldinių ir krikščionių. Kryžiuočių aplinkoje Fridrichas buvo siejamas su Gedimino veikimu Livonijoje prieš Ordiną, o kronikiniame pasakojime teigiama, kad iš senos neapykantos jis atsikvietė lietuvių pajėgas. Kitame Ordino šaltinyje arkivyskupas kaltinamas siuntęs pasiuntinius pas Lietuvos valdovą ir sudaręs prieš Ordiną nukreiptą sąjungą, leidusią lietuviams judėti per Rygos bažnyčios žemes. Balińskio pateiktu vertinimu, 1325 m. balandį Fridrichas nuvyko į popiežiaus rūmus, o Gedimino vardu parengė ir išsiuntinėjo laiškus, siekdamas paveikti popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.
Šaltiniuose Fridrichas įvardijamas Rygos arkivyskupu; 1324 m. jis kartu su Rygos gyventojais įkalbėjo popiežių Joną XXII pasiųsti į Livoniją du legatus.
Palaikė ryšį ir sudarė sąjungą su Gediminu prieš Kryžiuočių ordiną
Siuntė pasiuntinius pas Lietuvos valdovą ir sudarė prieš Ordiną nukreiptą konfederaciją
Rengė ir siuntinėjo laiškus Gedimino vardu
Šaltinis teigia, kad Fridrichas su Gediminu buvo susimokęs, o Gediminas veikė paisydamas jo patarimų ir planų; teiginys pateikiamas kaip kryžiuočių pasakojimo kontekstas.
Responsio per Procuratorem Ordinis Fridrichą ir jo bendrininkus kaltina pasiuntinių siuntimu pas Lietuvos karalių bei susitarimu įsileisti lietuvių kariuomenę į Livoniją.
Balińskis teigia, kad Fridrichas, prisidengęs Gedimino vardu, parengė ir išsiuntinėjo laiškus, siekdamas apšmeižti Kryžiuočių ordiną ir pelnyti popiežiaus palankumą; tai autoriaus vertinimas.
356 (349). Apie apaštališkojo sosto legatus ir taiką, padarytą tarp netikėlių bei krikščionių 1324 metais Tais pačiais metais jo šventenybė Jonas XXII, popiežius, pasiuntė į Livonijos kraštą, įkalbėtas brolio Fridricho iš mažesniųjų brolių ordino, Rygos arkivyskupo, bei to paties miesto gyventojų, du legatus, būtent: Baltramiejų, Aleto vyskupą, ir Bernardą, švento Benedikto ordino švento Teofrido vienuolyno abatą Le Piui vyskupystėje, pakrikštyti lietuvių ir rusų karaliaus. Kai juodu kitą dieną po švento Mato, apaštalo ir evangelisto, šventės (rugsėjo 22) atvyko į Rygos miestą, sutarė taiką (spalio 20) tarp minėtojo karaliaus bei jo valdinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos ir apaštališkojo sosto valia pasiūlė tvirtai jos laikytis, pridurdami, kad toji šalis, kuri lengvapėdiškai pažeisianti šį susitarimą, kuri sakysianti tokius žodžius ar darysianti tokius veiksmus, griebsiantisi tokių sumanymų ar darbų, kurie galėtų trukdyti šiam susitarimui ar jį vilkinti, būsianti dėl šitokių veiksmų pasmerkta ekskomunikai, o nuo to negalėsiąs atleisti niekas kitas, tik apaštališkasis sostas, prie kurio jie patys per tris mėnesius turėsią prisistatyti, kad atvykę deramai pataisytų tai, kas atsitiko.
Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .
Responsio per Procuratorem Ordinis kaltino Rygos arkivyskupą Fridrichą pasiuntus pasiuntinius pas lietuvių valdovą ir sudarius prieš Ordiną nukreiptą sąjungą.
334. b Minėtas anksčiau Responsio per Procurat. Ordinis apie tai plačiai pasakoja. Be kita ko, ten yra pasakyta: Tempore Friderici dudum Archiepiscopi, idem Archiepiscopus cum suis complicibus nitens ad totale exterminium Ordinis prelibati Ambaxiatores ad regem Litwinorum infidelium miserunt, per quos cum eisdem rege et infidelibus contra ipsum Ordinem confederaciones fecerunt, cum eisdem que ordinarunt, quod in manu forti venirent versus Ligoniam et quod transitum haberent per terras ecclesie Rigensis et in ipsis Castris et terris possent ad exterminium dicti Ordinis stare et per ea Ordinem invadere [Anuomet valdant arkivyskupui Fridrichui, pats arkivyskupas, su savo bendrais trokšdamas galutinai Ordiną sutriuškinti, vertingus pasiuntinius pas netikėlių lietuvių valdovą pasiuntė, per kuriuos su šiuo karaliumi ir netikėliais prieš patį Ordiną paliaubas sudarė ir su juo nutarė, kad sutelkę jėgas galės žygiuoti į Livoniją ir per Rygos bažnyčios žemes ir pačiose pilyse ir žemėse galės apsistoti dėl minėto Ordino sutriuškinimo ir per tai Ordiną pulti].
Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 . Kadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, atėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir a D u s b.
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais. Šiuo teiginiu verčia tikėti tokie įrodymai: jeigu: 1) mestelėsime akį į laiško turinį popiežiui, nieko daugiau nepastebėsime, vien tik šmeižtus bei skundus Ordinu, ir visu laišku siekiama pavaizduoti jį didžiausia kliūtimi, trukdančia skleisti krikščionių tikėjimą.
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais. Šiuo teiginiu verčia tikėti tokie įrodymai: jeigu: 1) mestelėsime akį į laiško turinį popiežiui, nieko daugiau nepastebėsime, vien tik šmeižtus bei skundus Ordinu, ir visu laišku siekiama pavaizduoti jį didžiausia kliūtimi, trukdančia skleisti krikščionių tikėjimą.
Arkivyskupui nieko kita neliko, tik tvirtai laikytis savojo plano. Popiežių, regis, pergudravo, įrodydamas jam, kokie nepatikimi esą Lietuvos valdovo sumanymai, o kad dar labiau įtikintų savo žodžiais, 1325-ųjų balandį, kai popiežiaus pasiuntiniai dar buvo Rygoje, ryžosi naujam žingsniui. Netrukus po šių Gedimino laiškų paskelbimo Rygos arkivyskupas nuvyko į popiežiaus rūmusx, be abejonės, užsimojęs toliau vykdyti savo gudrius planus, o popiežius 1323 metų X R a y n a 1 d, annal eccles. an.