Fridrichas vaizduojamas kaip Rygos arkivyskupas, kurį šaltinis sieja su Gedimino ir Vytenio santykiais su Ryga, minoritų kvietimu ir ginču su Kryžiuočių ordinu. Pasakojime pateikiamos ir jam nepalankios versijos apie Gedimino vardu parengtus laiškus bei popiežiaus rūmų veikimą.
Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariau na dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan čiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys kupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti nas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu vo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .
Kol vokiečių kariau\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių \npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu \nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę \nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė \nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .\nKadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, \natėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir\na\nD u s b.
Responsio per Procuratorem Ordinis kaltino Rygos arkivyskupą Fridrichą pasiuntus pasiuntinius pas lietuvių valdovą ir sudarius prieš Ordiną nukreiptą sąjungą.
334. b Minėtas anksčiau Responsio per Pro curat. Ordinis apie tai plačiai pasa koja. Be kita ko, ten yra pasakyta: Tempore Friderici dudum Archiepisco- pi, idem Archiepiscopus cum suis com plicibus nitens ad totale exterminium Ordinis prelibati Ambaxiatores ad re gem Litwinorum infidelium miserunt, per quos cum eisdem rege et infidelibus contra ipsum Ordinem confederaciones fecerunt, cum eisdem que ordinarunt, quod in manu forti venirent versus Li goniam et quod transitum haberent per terras ecclesie Rigensis et in ipsis Cast ris et terris possent ad exterminium dic ti Ordinis stare et per ea Ordinem in vadere [Anuomet valdant arkivysku pui Fridrichui, pats arkivyskupas, su savo bendrais trokšdamas galutinai Ordiną sutriuškinti, vertingus pa siuntinius pas netikėlių lietuvių val dovą pasiuntė, per kuriuos su šiuo karaliumi ir netikėliais prieš patį Or diną paliaubas sudarė ir su juo nu tarė, kad sutelkę jėgas galės žygiuo ti į Livoniją ir per Rygos bažnyčios žemes ir pačiose pilyse ir žemėse ga lės apsistoti dėl minėto Ordino su triuškinimo ir per tai Ordiną pulti].
Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin ti pasiuntė.
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo monę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi nams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge dimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais. Šiuo teiginiu verčia tikėti tokie įrodymai: jeigu: 1) meste lėsime akį į laiško turinį popiežiui, nieko daugiau nepaste bėsime, vien tik šmeižtus bei skundus Ordinu, ir visu laišku siekiama pavaizduoti jį didžiausia kliūtimi, trukdančia skleisti krikščionių tikėjimą.
Arkivyskupui nieko kita neliko, tik tvirtai laikytis savojo plano. Popiežių, regis, pergudravo, įrodydamas jam, kokie nepatikimi esą Lietuvos valdovo sumanymai, o kad dar la biau įtikintų savo žodžiais, 1325-ųjų balandį, kai popiežiaus pasiuntiniai dar buvo Rygoje, ryžosi naujam žingsniui. Ne trukus po šių Gedimino laiškų paskelbimo Rygos arkivysku pas nuvyko į popiežiaus rūmusx, be abejonės, užsimojęs to liau vykdyti savo gudrius planus, o popiežius 1323 metų X R a y n a 1 d, annal eccles. an.