Fridrichas

PDF 83

Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariau­ na dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­ čiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­ kupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­ nas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­ vo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 83

334. b Minėtas anksčiau Responsio per Pro­ curat. Ordinis apie tai plačiai pasa­ koja. Be kita ko, ten yra pasakyta: Tempore Friderici dudum Archiepisco- pi, idem Archiepiscopus cum suis com­ plicibus nitens ad totale exterminium Ordinis prelibati Ambaxiatores ad re­ gem Litwinorum infidelium miserunt, per quos cum eisdem rege et infidelibus contra ipsum Ordinem confederaciones fecerunt, cum eisdem que ordinarunt, quod in manu forti venirent versus Li­ goniam et quod transitum haberent per terras ecclesie Rigensis et in ipsis Cast­ ris et terris possent ad exterminium dic­ ti Ordinis stare et per ea Ordinem in­ vadere [Anuomet valdant arkivysku­ pui Fridrichui, pats arkivyskupas, su savo bendrais trokšdamas galutinai Ordiną sutriuškinti, vertingus pa­ siuntinius pas netikėlių lietuvių val­ dovą pasiuntė, per kuriuos su šiuo karaliumi ir netikėliais prieš patį Or­ diną paliaubas sudarė ir su juo nu­ tarė, kad sutelkę jėgas galės žygiuo­ ti į Livoniją ir per Rygos bažnyčios žemes ir pačiose pilyse ir žemėse ga­ lės apsistoti dėl minėto Ordino su­ triuškinimo ir per tai Ordiną pulti].

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­ ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­ mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­ riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė.

PDF 104

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo­ monę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi­ nams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge­ dimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais. Šiuo teiginiu verčia tikėti tokie įrodymai: jeigu: 1) meste­ lėsime akį į laiško turinį popiežiui, nieko daugiau nepaste­ bėsime, vien tik šmeižtus bei skundus Ordinu, ir visu laišku siekiama pavaizduoti jį didžiausia kliūtimi, trukdančia skleisti krikščionių tikėjimą.

PDF 94

Arkivyskupui nieko kita neliko, tik tvirtai laikytis savojo plano. Popiežių, regis, pergudravo, įrodydamas jam, kokie nepatikimi esą Lietuvos valdovo sumanymai, o kad dar la­ biau įtikintų savo žodžiais, 1325-ųjų balandį, kai popiežiaus pasiuntiniai dar buvo Rygoje, ryžosi naujam žingsniui. Ne­ trukus po šių Gedimino laiškų paskelbimo Rygos arkivysku­ pas nuvyko į popiežiaus rūmusx, be abejonės, užsimojęs to­ liau vykdyti savo gudrius planus, o popiežius 1323 metų X R a y n a 1 d, annal eccles. an.

PDF 108

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS baptisma et fidem libenter cum suis susciperent, sed fratres nollet eos suscipere, et idem intimant litteris apostołko [Rygos mies­ tiečiai ir jų arkivyskupas anuomet dar Romoje ir Livonijoje prieš brolius nesantaiką sėjo ir visuose pajūrio miestuose ir vietovėse platino ir skelbė, esą rutėnų ir lietuvių karalius noriai su saviškiais krikštą ir tikėjimą priimtų, bet broliai nenorį, kad jie priimtų, ir taip pat įteikė laiškus Apaštalų Sostui]. Kadangi Dusburgas, p. 349, trumpai teužsime- na, kad Joannes Papa XXII, ad suggestionem fratris Priderki Or­ dinis fratrum Minorum Archiepiscopi de Riga et civium ibidem misit ad partes Livoniae duos Legatos [Popiežius Jonas XXII Ma­ žesniųjų brolių ordino brolio Fridricho, Rygos arkivyskupo ir miestiečių prašymu tuo pat metu pasiuntė į Livonijos sri­ tis du legatus]. Tai paakino Jerošiną visą įvykį išdėstyti kaip buvo tikrovėje.

PDF 87

Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­ ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­ mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­ riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or­ dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa­ keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val­ dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai­ čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin­ ti pasiuntė.

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su­ daryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki­ vyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir sa­ vo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš po­ no Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun­ tęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku­ pui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 221

356 (349). Apie apaštališkojo sosto legatus ir taiką, padarytą tarp netikėlių bei krikš­ čionių 1324 metais Tais pačiais metais jo šventenybė Jonas XXII, popiežius, pasiuntė į Livonijos kraštą, įkalbėtas brolio Fridricho iš mažesniųjų brolių ordino, Rygos arkivyskupo, bei to paties miesto gyventojų, du legatus, būtent: Baltramiejų, Aleto vyskupą, ir Bernardą, švento Benedikto ordino švento Teofrido vienuolyno abatą Le Piui vyskupystėje, pakrikštyti lietuvių ir rusų karaliaus. Kai juodu kitą dieną po švento Mato, apaštalo ir evangelisto, šventės (rugsėjo 22) atvyko į Rygos miestą, sutarė taiką (spalio 20) tarp minėtojo karaliaus bei jo valdinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos ir apaštališkojo sosto valia pasiūlė tvirtai jos laikytis, pridurdami, kad toji šalis, kuri lengvapėdiškai pažeisianti šį susitarimą, kuri sakysianti tokius žodžius ar darysianti tokius veiksmus, griebsiantisi tokių sumanymų ar darbų, kurie galėtų trukdyti šiam susitarimui ar jį vilkinti, būsianti dėl šitokių veiksmų pasmerkta ekskomunikai, o nuo to negalėsiąs atleisti niekas kitas, tik apaštališkasis sostas, prie kurio jie patys per tris mėnesius turėsią prisistatyti, kad atvykę deramai pataisytų tai, kas atsitiko.

PDF 83

Kol vokiečių kariau­\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių \npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu \nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę \nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė \nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .\nKadangi grėsmingi buvo Gedimino nukariavimų planai, \natėjus žiniai apie naują kryžiuočių kariauną Čekijoje ir\na\nD u s b.

PDF 101

Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su­ daryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki­ vyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir sa­ vo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš po­ no Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun­ tęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku­ pui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Prūsijos iš teutonų namo broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino.

PDF 104

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo­ monę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi­ nams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge­ dimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais. Šiuo teiginiu verčia tikėti tokie įrodymai: jeigu: 1) meste­ lėsime akį į laiško turinį popiežiui, nieko daugiau nepaste­ bėsime, vien tik šmeižtus bei skundus Ordinu, ir visu laišku siekiama pavaizduoti jį didžiausia kliūtimi, trukdančia skleisti krikščionių tikėjimą.