Dusburgietis teigia, kad tais pačiais metais ir tuo pat laiku Eberhardas, Varmės vyskupas, brolio Fridricho iš Libencelės, savo fogto, pastangomis pastatydino pagonis lietuvius, nors turime duomenų, jog patys kryžiuočiai siaubė krikščionių žemes, netgi vyskupų valdas (žr.
Nors popiežiaus buvo primygtinai prašoma, kad savo ganytojišku žodžiu tą sutartį pripažintų ir patvirtintų0, jis betgi nenorėjo to prašymo patenkinti be tolesnio nagrinėjimo, gal to priežastis buvo naujesnės žinios iš Prūsijos. Vos tik čionai atėjo žinia apie tą sutartį, Varmės vyskupas Eberhardas, Sembos vyskupas Jonas, Pomezanijos vyskupas Rudolfas (kadangi Mikolajus Kulmietis neseniai buvo miręs), kartu su savo diecezijos klebonais Elblionge bemat surengė pasitarimą ir pasiuntė laišką vyskupui į Eželį, Rygos, Eželio, Dorpato ir Revelio kapituloms, Livonijos magistrui ir visam Ordinui, Danijos karaliaus vietininkui ir visiems Livonijos bei Estijos didikams ir vasalams, dalyvavusiems taikos sutartį sudarant, ir paskelbė tą sutartį esant velnio žabangomis, visam krikščioniškajam pasauliui gėda, neabejotinai užtrauksiančia pražūtį Prūsijai ir kaimyniniams kraštams. Jie rašo: „Tie velnio sūnūs savo suktybėmis klastingai sandėriais taikosi jus ir mus pražudytip.
19 ir 20). Tačiau apgaulė greitai išaiškėjo, jau Varmės vyskupas Eberhardas 1325 metais rašo: Quidam - factis caritatem negantes, que ambiciosa non est, nugis victum querentes in populo apud fideles predicare et asserere mendaciter sunt inventi, quod (Lethowini) Gristi fidelium sanquinis effusores velint converti ad fidem Gristi, sed per fratres de domo Theutonica nullatenus admittantur, quod in hits scriptis - coram - et dei fidelibus mendacium manifestum, quod et Udem infideles verbis ne- 92 ## Puslapis 109 I KNYGA gant manifestissime atque factis.