Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
5 teiginiai6 įrašai4 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Boleslovas: slaviškos kilmės vyriškas vardas, reiškiantis „didi garbė“. Šiuo vardu vadinosi nemažai istorinių Lenkijos ir Čekijos valdovų
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Boleslovas – viduramžių kunigaikštis, šaltiniuose apibūdinamas skirtingais politiniais ryšiais ir vaidmenimis. Vienas šaltinis jį vadina Mozūrų kunigaikščiu, nurodo jo santuoką su Voluinės kunigaikštyte ir valdžią dalyje Voluinės. Kitas pasakojimas mini, kad kryžėjai, ruošdamiesi karui, su Boleslovu suderėjo ir atnaujino senąsias pažintis, todėl jis vaizduojamas kaip svarbus regiono politinių susitarimų dalyvis. Bychovco kronika Boleslovą vadina lenkų kunigaikščiu ir teigia, kad su juo kariavo Vaišvilkas. Kadangi pateikti šaltiniai nesutampa dėl Boleslovo tapatybės, kilmės ir konkretaus istorinio konteksto, jo vaidmenį galima apibūdinti tik atsargiai: tai skirtinguose pasakojimuose pasirodantis kunigaikštis, susijęs su Voluine, Lenkija, Mozūrija, kryžėjais ir kariniais konfliktais.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| BendravimasŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Būdas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Mozūrų kunigaikštis Boleslovas buvo vedęs Voluinės kunigaikštytę ir valdė dalį Voluinės.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kunigaikštis Boleslovas, kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės.
Boleslovas kartu su Kazimieru ir Zemovitu pritarė Konrado sprendimui atiduoti Teutonų ordinui Kulmo ir Lubavos žemes.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose). Kaip Dobrynės ordino palikimas atiteko kryžiuočiams (Guldon Z., Powierski J. Podziały..., p. 173—174, žemėlapis Nr. 6). 170 Dobrynės ordiną prūsai galėjo pulti 1224—1225 m. (Powierski J. Przekaz..., p. 411). savo žmonos Agotos bei sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Zemovito171, kurie sutartinai viskam pritarė ir vieningai viską palaikė, atidavė Teutonų namų ordino broliams, jau dabar čia esantiems ir ateityje atvyksiantiems, Kulmo ir Lubavos žemes, be to, tas žemes, kurias, viešpaties padedami, jie ateityje atkariausią iš netikėlių, suteikdamas jiems per amžius visas teises bei visas naudas, jo bei jo pirmtakų čia turėtas, nepasilaikydamas sau nei teisių, nei nuosavybės ir pasižadėdamas nesiimti jokių teisinių ar faktinių veiksmų, kurie šiuo atveju galėtų praversti jam pačiam, jo žmonai, jo vaikams ar jų palikuonims.
Karalius lenkų Boleslovas, jutęs tą nelaimą Vai tiekaus, liepė jo kūną nuo netikėlių, noris visų bran giausiai, atpirkti, ko dėjęsis, išsiuntė karalius siun tinius į Parusnį.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Karalius lenkų Boleslovas, jutęs tą nelaimą Vaitiekaus, liepė jo kūną nuo netikėlių, noris visų brangiausiai, atpirkti, ko dėjęsis, išsiuntė karalius siuntinius į Parusnį. Bet netikėliai norėjo pagal smagumą kūno sidabro gauti lygų luitą. Ant galo lenkų siuntiniai sulygo ant to su parusnėnais, kiek kūnas svers, tiek piningų duos. Bet kūnas mūčelnyko keistai lengvu pasidarė, kaipogi būk vienas skatikas nusvėręs jo kūną, kurį lenkai įgiję pargabeno namo ir klioštoriaus bažnyčioj padėjo. Paskesniai Boleslovas, didindamas jo godą kaipo savo tarno, už žodį Dievo savo gyvybą padėjusį, pardangino su iškilme kūną jo iš klioštoriaus į Gnezno katedrą, kur stebuklus rodė ne vien lenkams, bet dar teutonams ir italionims, kurią vietą ne vien žmonės, bet ir patys ciesoriai lankė1.
Kryžėjai, norėdami iš peties rengtis į karę, visų pirma su susiedais susitaikino, kaipogi su Boleslovu kunigaikščiu suderėjo ir senąsias pažines apent at naujino.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Tuodu vyru, steigdamu iš vieno, pradėjo zokaną kelti ir stiprinti, noris buvo ir tą metą lietuviai keturiomis žaromis įpuolę į Parusnį, kurio apygardas baisiai nuterioję, bažnyčias, kaimas nudegino, kunigus ant altorių nuzurdojo ir, vienoj skardmūšoj 12 brostvių ir 2000 vokyčių karvietėj paritę, su didžiu grobiu skubiniai grįžo namo, vienok ta audra neilgai tepateko1. Kryžėjai, norėdami iš peties rengtis į karę, visų pirma su susiedais susitaikino, kaipogi su Boleslovu kunigaikščiu suderėjo ir senąsias pažines apent atnaujino. Pamarių kunigaikščiams kerštaujant tarp savęs, kryžėjai nebijojos jų ir tylėjo, užvis jog meldžionys, keliaudami į Parusnį, galėjo tenai ilsėti ir per jų kraštą traukti.
Vaišvilkas kariavo su lenkų kunigaikščiu Boleslovu.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir Vaišvilkas kunigaikščiavo Naugarduke ir rusų miestuose, susitaręs su rusų kunigaikščiais, kariavo daug karų su lenkų kunigaikščiu Boleslovu
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 2 | 2 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 1 | 1 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 1 | 1 |
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 1 | 2 |