Dusburgietis teigia, kad apie sembų pavergimą Kai atsivertė mūsų anksčiau minėti pagonys [gentes] prie vieningo tikėjimo, paliko sembai, kurių pavergti Kristus savo įsikūnijimo 1254 metais pasiuntė Otokarą, Čekijos karalių318, tikrai pamaldų vyrą ir įgudusį karvedį, Otoną. Dusburgietis teigia, kad apie Brunsbergo miestiečių karą antrosios atskalūnybės metais ir apie pi lies bei miesto paėmimą Valdovas ir Teutonų ordino brolis Anzelmas, Varmės vyskupas, pastatė Brunsbergo pilį ir miestą Serijos upės žemupyje414, saloje, beveik per du akmens sviedimus.
Brunsbergo pilies ir miesto Serijos upės žemupio saloje statytojas.
Petras Dusburgietis kronikoje tiesiogiai teigia, kad Anzelmas pastatė Brunsbergo pilį ir miestą; aprašomas laikotarpis prieš antrosios atskalūnybės metų prūsų puolimą.
Apie Brunsbergo miestiečių karą antrosios atskalūnybės metais ir apie pilies bei miesto paėmimą Valdovas ir Teutonų ordino brolis Anzelmas, Varmės vyskupas, pastatė Brunsbergo pilį ir miestą Serijos upės žemupyje414, saloje, beveik per du akmens sviedimus nuo tos vietos, kur dabar tebėra; pirmaisiais antrosios atskalūnybės metais prūsai su didele kariuomene ją apsupo, visą dieną smarkiai puolė.
Varmijos vyskupų biografas Treteris sako: „Toje vietoje, kur yra Heiligenbeilis, augo milžiniškas ąžuolas, kuris tiek vasarą, tiek žiemą žaliavo (be abejo, velnio pastangomis). Sunaikinus Kurko šventyklą, tas ąžuolas dar stovėjo, ir paprasti žmonės, nepaisydami Varmijos vyskupo Anzelmo pamokslų ir pamokymų, nesiliovė po juo garbinti dievų. Tad, kai vyskupas įsakė ąžuolą nukirsti, atsitiko taip, jog kirvis, atšokęs nuo kamieno, mirtinai sužeidė žmogų, todėl krikščionys nebedrįso jo liesti, kol pats vyskupas, paėmęs į rankas kirvį, nepradėjo vadovauti kirtimui, tačiau ir šiaip be ugnies nepajėgta susidoroti su ąžuolu.
Viename Varmijos vyskupo Anzelmo rašte (Bacho. T. 1. P. 289), neminint liudytojų, taip pat minimas Lemptenburgas, kai rašoma apie Rudolfus in Lemptenburg plebanus.
Jis gi nuleido antrą raštą Anzelmui, Varmijos vyskupui, keldamas jį siuntiniu savo Parusny ir liepdamas jam, idant visiems meldžionims, susirin kusiems ant totorių, įsakytų nertis su kryžėjais ir eiti netikėlių lietuvių kariauti.
Todėl, — sako jis, — ant garbės Dievo skubinkitės skatinti krikščionis". Jis gi nuleido antrą raštą Anzelmui, Varmijos vyskupui, keldamas jį siuntiniu savo Parusny ir liepdamas jam, idant visiems meldžionims, susirinkusiems ant totorių, įsakytų nertis su kryžėjais ir eiti netikėlių lietuvių kariauti. Paskiaus, atėjus į Rymą antrai žiniai, jog lietuviai Parusny išsižadėjo tikybos krikščionygos ir sugrįžo į savo bočių tikybą, kuo didesniai dar popiežius nuliūdo, kursai, regėdamas pabangą tikybos krikščionygos šiaurėj, apskelbė vėl raštą didžiai graudingą provincijolams dominikonų, Teutonijoj, Lenkuose, Čekuose ir Danijoj gyvenantiems, skelbti kryžiaus kares, sakydamas: „Seniai jau dejavo brostviai, jų mistras ir tarnai guosdamies, jog, platinant tikybą krikščionų Parusny ir Padaugavy, daug jų nugalavo smurtą ranka netikėlių lietuvių ir žemaičių.
Sunaikinus Kurko šventyklą, tas ąžuolas dar stovėjo, ir pa prasti žmonės, nepaisydami Varmijos vyskupo Anzelmo pa mokslų ir pamokymų, nesiliovė po juo garbinti dievų.
Varmijos vyskupų biografas Treteris sako: „Toje vietoje, kur yra Heiligenbeilis, augo milžiniškas ąžuolas, kuris tiek vasarą, tiek žiemą žaliavo (be abejo, velnio pastangomis). Sunaikinus Kurko šventyklą, tas ąžuolas dar stovėjo, ir paprasti žmonės, nepaisydami Varmijos vyskupo Anzelmo pamokslų ir pamokymų, nesiliovė po juo garbinti dievų. Tad, kai vyskupas įsakė ąžuolą nukirsti, atsitiko taip, jog kirvis, atšokęs nuo kamieno, mirtinai sužeidė žmogų, todėl krikščionys nebedrįso jo liesti, kol pats vyskupas, paėmęs į rankas kirvį, nepradėjo vadovauti kirtimui, tačiau ir šiaip be ugnies nepajėgta susidoroti su ąžuolu.