Varmės vyskupas Anzelmas pastatė Brunsbergo pilį ir miestą Serijos upės žemupio saloje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 135
Apie Brunsbergo miestiečių karą antrosios atskalūnybės metais ir apie pi\n lies bei miesto paėmimą\n\n Valdovas ir Teutonų ordino brolis Anzelmas, Varmės vyskupas, pastatė Brunsbergo\npilį ir miestą Serijos upės žemupyje414, saloje, beveik per du akmens sviedimus nuo\ntos vietos, kur dabar tebėra; pirmaisiais antrosios atskalūnybės metais prūsai su didele\nkariuomene ją apsupo, visą dieną smarkiai puolė.
Pasak Narbuto cituojamo Treterio, Varmijos vyskupas Anzelmas įsakė nukirsti ąžuolą, prie kurio žmonės garbino dievus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 236
Varmijos vyskupų biografas Trete- ris sako: „Toje vietoje, kur yra Heiligenbeilis, augo milžiniš kas ąžuolas, kuris tiek vasarą, tiek žiemą žaliavo (be abejo, velnio pastangomis). Sunaikinus Kurko šventyklą, tas ąžuolas dar stovėjo, ir pa prasti žmonės, nepaisydami Varmijos vyskupo Anzelmo pa mokslų ir pamokymų, nesiliovė po juo garbinti dievų. Tad, kai vyskupas įsakė ąžuolą nukirsti, atsitiko taip, jog kirvis, atšokęs nuo kamieno, mirtinai sužeidė žmogų, todėl krikščionys ne bedrįso jo liesti, kol pats vyskupas, paėmęs į rankas kirvį, ne pradėjo vadovauti kirtimui, tačiau ir šiaip be ugnies nepajėgta susidoroti su ąžuolu.
Viena me Varmijos vyskupo Anzelmo rašte (Bacho.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 347
Viena me Varmijos vyskupo Anzelmo rašte (Bacho. T. 1. P. 289), neminint liudytojų, taip pat minimas Lemptenburgas, kai rašoma apie Rudolfus in Lemptenburg plebanus.
Jis gi nuleido antrą raštą Anzelmui, Varmijos vyskupui, keldamas jį siuntiniu savo Parusny ir liepdamas jam, idant visiems meldžionims, susirin kusiems ant totorių, įsakytų nertis su kryžėjais ir eiti netikėlių lietuvių kariauti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 388
Todėl, — sako jis, — ant garbės Dievo skubinkitės skatinti krikščionis". Jis gi nuleido antrą raštą Anzelmui, Varmijos vyskupui, keldamas jį siuntiniu savo Parusny ir liepdamas jam, idant visiems meldžionims, susirin kusiems ant totorių, įsakytų nertis su kryžėjais ir eiti netikėlių lietuvių kariauti. Paskiaus, atėjus į Rymą antrai žiniai, jog lietu viai Parusny išsižadėjo tikybos krikščionygos ir su grįžo į savo bočių tikybą, kuo didesniai dar popie žius nuliūdo, kursai, regėdamas pabangą tikybos krikščionygos šiaurėj, apskelbė vėl raštą didžiai graudingą provincijolams dominikonų, Teutonijoj, Lenkuose, Čekuose ir Danijoj gyvenantiems, skelbti kryžiaus kares, sakydamas: „Seniai jau dejavo brostviai, jų mistras ir tarnai guosdamies, jog, pla tinant tikybą krikščionų Parusny ir Padaugavy, daug jų nugalavo smurtą ranka netikėlių lietuvių ir že maičių.