Vitingas – istorinis titulas, kurį Teodoras Narbutas sieja su Sambijos bajorais ir jų karine bei visuomenine padėtimi. Pasak Narbuto, vitingai buvo savo valdų ponai ir turtingiausi krašto savininkai, o titulą jis aiškino kaip skandinavų vikingų įpėdinių išsaugotą vardą. Šis aiškinimas siejamas su Sambijoje buvusia bajorų kasta, vadinta Withingen, kuri, autoriaus teigimu, priėmė sembų tautybę ir pelnė kryžiuočių palankumą. Prireikus vitingai vadovavo ginkluotiems žmonėms, o vyriausiuoju karvedžiu, kaip nurodoma šaltinyje, pastaruoju laiku buvo išrinktas vitingas Glaudė.
Kitas aukštesnysis luomas buvo atėjūnai vokiečiai bajorai, kurie čia gavo dvarų ir kurių pareiga buvo padėti ordinui kariauti. Jų tarpe buvo vienas kitas senųjų prūsų bajoras, pasidavęs ordinui ir jam tarnavęs (jie buvo vadinami vitingais). Ir iš jų, kaip ir iš atsikrausčiusių vokiečių riterių, kai kurie įstodavo į ordiną.
Kaip savo valdų ponai ir turtingiausi krašto savininkai, jie vadinami bajorais ir, kaip anų skandinavų, vadinamų vikingais, vitingais, įpėdiniai, išsaugojo šį titulą, nors ir priėmė jiems priklausančių sembų tautybę. Sis aiškinimas labiausiai tikėtinas, nes viena bajorų kasta, buvusi tik Sambijoje ir vadinta Withingen, pelnė kryžiuočių malonę, pirmiausia parsidavė vokiečiams ir visuomet padėjo jiems žiauriai žudyti lietuvių tautą.
Kaip savo valdų ponai ir turtingiausi krašto savininkai, jie vadinami bajorais ir, kaip anų skandinavų, vadinamų vikingais, vitingais, įpėdiniai, išsaugojo šį titulą, nors ir priėmė jiems priklausančių sembų tautybę. Sis aiškinimas labiausiai tikėtinas, nes viena bajorų kasta, buvusi tik Sambijoje ir vadinta Withingen, pelnė kryžiuočių malonę, pirmiausia parsidavė vokiečiams ir visuomet padėjo jiems žiauriai žudyti lietuvių tautą.