Tačiau Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip į tėvoniją ir Lietuva valstybingumo neprarado, tik tapo Lenkijos vasale. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi.
Tėvonija – paveldima valda ar teritorija, laikoma asmens ar giminės teisėta nuosavybe ir tėvonijos dalimi.
Istoriniuose šaltiniuose Lietuva, Voluinė ir Vitebsko žemė apibūdinamos kaip valdovo tėvonija arba jos dalis; taip pat minimos Gediminaičių šakų ir didikų sukurtos tėvonijos.
Žodis vartojamas kalbant apie valdovų ir didikų paveldimas teritorines valdas bei teises į jas.
2013 m. Lietuvos istorijoje tėvonija siejama su Jogailos teisėmis į Lietuvą, Vytauto laikyta Voluine ir Voluinėje sukurtomis didikų giminės valdomis. 1989 m. Lietuvos istorijoje Vitebsko žemė aprašoma kaip Jogailos pasilikta tėvonijos dalis, o tėvonijos minimos ir globojamų asmenų kontekste.
Kitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo kunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės valią, nebūta. Tačiau Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip į tėvoniją ir Lietuva valstybingumo neprarado, tik tapo Lenkijos vasale. O tiksliau – Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, tapo Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu.
Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė
Todėl ėmė tartis su rusų didikais, kokiu būdu galima būtų užimti Rusią, iš kur gaSusitaria su rusais lėtų pats savo nuožiūra pralabai toli nuo Livonijos, Baltarusijoje, turtingą Vitebsko žemę valdė karaliaus Jogailos vietininkas Teodoras Vesna, karaliaus sakalininkas Lietuvoje. Nors šis kraštas anksčiau Algirdo buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės, tačiau Jogaila jį pasiliko sau kaip tėvonijos dalį. Vis dėlto saugojo tą žemę nelabai rūpestingai (šitaip paprastai esti, kai karalysčių pakraščiai pavedami tiems, kurie tenkina karalių įgeidžius), galima sakyti, visai aplaidžiai, rodos, nė nemanydamas, jog jai gali grėsti koks pavojus.
Juk jis įsakęs Vilniaus vyskupui Vaitiekui Taborui ir P a sk elb ia A le k sa n d Smolensko Juozapui Soltarui karą nui ne kartą raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą; ligi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams koplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodėmės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje. Jis, Ivanas, nieku būdu negalįs ramiai žiūrėti, kaip jam daroma skriaudos, negalįs nepaisyti rusų maldavimų, todėl ateityje pasirūpinsiąs ginklu atremti bet kokį smurtą, kurio bus griebiamasi prieš asmenis ir tėvonijas, jo paimtas į globą. Skubiai po to pasiuntęs žygūną, sakėsi paskelbsiąs Aleksandrui tikrą karą, jeigu šis pasisavinsiąs pabėgėlių turtus arba nuskriausiąs dėl tikėjimo kitus rusus.
4. APIE PALEMONO VAIKAIČIUS KERNIU IR GIMBUTĄ IR VOKIEČIU ĮSIGALĖJIMĄ LATVIŲ 2EMEJE O paskui 1 didysis kunigaikštis Kernius ir Gimbutas, geisdami praplėsti savo tėvonijas, sutelkė savo pajėgas iš Lietuvos ir Žemaičių ir leidosi į Rusią, link Breslaujos ir link Polocko, ir padarė daug žalos rusams, jų žemę nuniokojo ir daugybę žmonių išsivarė nelaisvėn 2 . O tuo laiku, jam bebūnant Rusioje, kita gentis, vadinama latviais, kurie gyveno jūros pakrantėje ir išgirdo, kad kunigaikščio Kerniaus nebėra Lietuvoje, o didžiojo kunigaikščio Gimbuto — Žemaičiuose, visi susirinkę patraukė į Žemaičių žemę ir pridarė Žemaičių žemėje daug žalos.