Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš kai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per siėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno rėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją po liublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. Ypač jų reikėjo ieškoti bendroje respublikoje poliublininiais amžiais.
, labiausiai Šapoka tyrinėjo valstybinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, pirmiausiai ta tema paskelbdamas studiją apie Jogailos aktus (JoŠ). Perėjęs pagrindinai į poliublininius laikus ir juose «ieškodamas lietuvių », jis davė eilę straipsnių periodikoje (NaR nuo 1931 ; Židinyje nuo 1933). Moksliniu rūpestingumu jis parašė plačią disertaciją « Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos.
Istorikams tad, vystant savą istoriografiją, pirmiausia rūpėjo « surasti lietuvius Lietuvos istorijoje »^86. Ypač jų reikėjo ieškoti bendroje respublikoje poliublininiais amžiais. Labiausiai jie buvo apčiuopiami herojiškose kovose su vokiečių ordinu.
Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiškai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai persiėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie nenorėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valstybinę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus. Stryjkovskis negalėjo savo veikale nė iš tolo apreikšti tautinės sąmonės, kuri teišsivystė XIX amžiuje.
, labiausiai Šapoka tyrinėjo valstybinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, pirmiausiai ta tema paskelbdamas studiją apie Jogailos aktus (JoŠ). Perėjęs pagrindinai į poliublininius laikus ir juose «ieškodamas lietuvių », jis davė eilę straipsnių periodikoje (NaR nuo 1931 ; Židinyje nuo 1933). Moksliniu rūpestingumu jis parašė plačią disertaciją « Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos.
Kojalavičius, baigęs istoriją Žygimanto Augusto mirtimi, įtvirtino tradiciją iki T. Narbuto laikų nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos po Liublino unijos.
Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi (1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją poliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. Savo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais dešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo pastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29.