Santrauka
Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš kai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per siėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno rėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją po liublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. Ypač jų reikėjo ieškoti bendroje respublikoje poliublininiais amžiais.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Pirmaisiais poliublininiais dešimtmečiais Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą ir gynė atskirą jos valstybinę sąmonę. | c-001 | |
| t-002 Kojalavičius iki T. Narbuto laikų paliko tradiciją poliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. | c-002 | |
| t-003 Poliublininiais amžiais lietuvių istorikams lietuvių pėdsakų teko ieškoti bendroje respublikoje. | c-003 | |
| t-004 Poliublininiai laikai tapo laikotarpiu, kuriame istorikas ieškojo lietuvių ir nuo 1931 m. skelbė straipsnius periodikoje. | c-004 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Pirmaisiais poliublininiais dešimtmečiais Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą ir gynė atskirą jos valstybinę sąmonę.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš kai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per siėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno rėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valsty binę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus. Stryjkovskis ne galėjo savo veikale nė iš tolo apreikšti tautinės sąmonės, kuri teišsivystė XIX amžiuje.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kojalavičius iki T. Narbuto laikų paliko tradiciją poliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Palyginti, objektyviai išdės tė jis ir 2-jį tomą. Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi (1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją po liublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. Savo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais dešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo pastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Poliublininiais amžiais lietuvių istorikams lietuvių pėdsakų teko ieškoti bendroje respublikoje.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Istorikams tad, vystant savą istoriografiją, pirmiausia rūpėjo « surasti lietuvius Lietuvos istorijoje »^86. Ypač jų reikėjo ieškoti bendroje respublikoje poliublininiais amžiais. Labiausiai jie buvo apčiuopiami herojiškose kovose su vokie čių ordinu.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Poliublininiai laikai tapo laikotarpiu, kuriame istorikas ieškojo lietuvių ir nuo 1931 m. skelbė straipsnius periodikoje.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Atidavęs savo duoklę dviem straipsniais «jaunųjų istorikų bū relio » rinkinyje apie Vytautą D., labiausiai Šapoka tyrinėjo valsty binius Lietuvos ir Lenkijos santykius, pirmiausiai ta tema paskelb damas studiją apie Jogailos aktus (JoŠ). Perėjęs pagrindinai į poliublininius laikus ir juose «ieškodamas lietuvių », jis davė eilę straipsnių periodikoje (NaR nuo 1931 ; Židinyje nuo 1933). Moksli niu rūpestingumu jis parašė plačią disertaciją « Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |