Adolfas Šapoka daugiausia tyrinėjo poliublininius laikus ir nuo 1931 m. skelbė straipsnius periodikoje apie lietuvius po Liublino unijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 74
, labiausiai Šapoka tyrinėjo valstybinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, pirmiausiai ta tema paskelbdamas studiją apie Jogailos aktus (JoŠ). Perėjęs pagrindinai į poliublininius laikus ir juose «ieškodamas lietuvių », jis davė eilę straipsnių periodikoje (NaR nuo 1931 ; Židinyje nuo 1933). Moksliniu rūpestingumu jis parašė plačią disertaciją « Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos.
Poliublininiais amžiais lietuvių istorikams lietuvių pėdsakų teko ieškoti bendroje respublikoje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 71
Istorikams tad, vystant savą istoriografiją, pirmiausia rūpėjo « surasti lietuvius Lietuvos istorijoje »^86. Ypač jų reikėjo ieškoti bendroje respublikoje poliublininiais amžiais. Labiausiai jie buvo apčiuopiami herojiškose kovose su vokiečių ordinu.
Pirmaisiais poliublininiais dešimtmečiais Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą ir gynė atskirą jos valstybinę sąmonę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 53
Plačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiškai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai persiėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie nenorėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis ryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valstybinę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus. Stryjkovskis negalėjo savo veikale nė iš tolo apreikšti tautinės sąmonės, kuri teišsivystė XIX amžiuje.
Poliublininiai laikai tapo laikotarpiu, kuriame istorikas ieškojo lietuvių ir nuo 1931 m. skelbė straipsnius periodikoje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 74
, labiausiai Šapoka tyrinėjo valstybinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, pirmiausiai ta tema paskelbdamas studiją apie Jogailos aktus (JoŠ). Perėjęs pagrindinai į poliublininius laikus ir juose «ieškodamas lietuvių », jis davė eilę straipsnių periodikoje (NaR nuo 1931 ; Židinyje nuo 1933). Moksliniu rūpestingumu jis parašė plačią disertaciją « Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos.
Kojalavičius, baigęs istoriją Žygimanto Augusto mirtimi, įtvirtino tradiciją iki T. Narbuto laikų nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos po Liublino unijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi (1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją poliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos. Savo istoriją Kojalavičius rašė Vazų dinastijos paskutiniais dešimtmečiais, kai Lietuvos bajorijos sluoksniuose jau ryškiau buvo pastebimas savos valstybingumo sąmonės apsilpimas^29.