141\n\n## Puslapis 141\n\nVerpėja (VVerpeja)\nNemarioji žmogaus gyvenimo siūlo verpėja.\nLietuviai pažinojo tiktai vienintelę Parką: apie ją skamba\nliaudiškas pasakojimas, žinomas ne tik vietiniams lietuviams,\nbet ir Lietuvos rusinams. Kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuo\njau Verpėja (Werpeja) pradeda verpti danguje jo gyvenimo siū\nlą, kuris baigiasi žvaigžde.
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant\nžemės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose\nvietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta\nrytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo\nakmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba\nelipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo,\nbet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailė\njimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant\nžemės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose\nvietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta\nrytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo\nakmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba\nelipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo,\nbet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailė\njimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.
Žemaitiškas padavimas - tai nimfų bei miti nių senovės Vokietijos herojų puotų susiliejimas bei informacija apie septynias nemirtingąsias verpėjas, tai yra septynias dangaus planetas.
Ten liaudis juos vadina „Heiden“, arba „Heunen und Steinbette“. Yra ir įvairių liaudies padavimų. Žemaitiškas padavimas - tai nimfų bei miti nių senovės Vokietijos herojų puotų susiliejimas bei informacija apie septynias nemirtingąsias verpėjas, tai yra septynias dangaus planetas.
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant\nžemės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose\nvietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta\nrytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo\nakmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba\nelipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo,\nbet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailė\njimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.