Verpėją (Werpeja) Narbutas vaizduoja kaip nemarią žmogaus gyvenimo siūlo verpėją, gimus žmogui pradedančią verpti danguje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 141-142
141\n\n## Puslapis 141\n\nVerpėja (VVerpeja)\nNemarioji žmogaus gyvenimo siūlo verpėja.\nLietuviai pažinojo tiktai vienintelę Parką: apie ją skamba\nliaudiškas pasakojimas, žinomas ne tik vietiniams lietuviams,\nbet ir Lietuvos rusinams. Kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuo\njau Verpėja (Werpeja) pradeda verpti danguje jo gyvenimo siū\nlą, kuris baigiasi žvaigžde.
Teodoro Narbuto pasakojime Verpėja ir Deivės Valdytojos vasaros mėnesienos naktimis nužengdavo į slėnius prie upių ir ežerų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 473
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant\nžemės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose\nvietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta\nrytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo\nakmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba\nelipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo,\nbet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailė\njimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.
Teodoro Narbuto pasakojime Verpėjos ir Deivių Valdytojų garbintojai joms rengdavo plokščiais akmenimis apdėtas aikšteles.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 473
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant\nžemės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose\nvietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta\nrytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo\nakmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba\nelipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo,\nbet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailė\njimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.
Teodoro Narbuto pasakojime Verpėja ir Deivės Valdytojos be pasigailėjimo nužudydavo kiekvieną jų garbę įžeidusį žmogų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 473
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant\nžemės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose\nvietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta\nrytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo\nakmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba\nelipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo,\nbet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailė\njimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.
Žemaitiškas padavimas - tai nimfų bei miti nių senovės Vokietijos herojų puotų susiliejimas bei informacija apie septynias nemirtingąsias verpėjas, tai yra septynias dangaus planetas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 142
Ten liaudis juos vadina „Heiden“, arba „Heunen und Steinbette“. Yra ir įvairių liaudies padavimų. Žemaitiškas padavimas - tai nimfų bei miti nių senovės Vokietijos herojų puotų susiliejimas bei informacija apie septynias nemirtingąsias verpėjas, tai yra septynias dangaus planetas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant že mės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose vietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta rytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo akmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba elipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo, bet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailė jimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.
Susietas teiginys: t-003
Susieti teiginiai: t-003