Terminas „suverenitetas“ vartojamas apibūdinti Lietuvos teisinį viršenybingumą Klaipėdos krašte.
Terminas „suverenitetas“ vartojamas kalbant apie Lietuvos teises į Vilniaus sritį.
Suverenitetas aprašomas kaip valdovo savarankiškumas pradėti karą be kitos šalies žinios, patarimo ir valios; Jogailos suverenumas Dubysos sutartyje buvo siaurinamas.
Tarybiniai istorikai Lietuvos Tarybų respublikos suverenumą laikė plačiųjų lietuvių tautos masių siekimu, įvykdytu 1940 m.
A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (1936 m.) suverenitetas minimas kalbant apie pagrindine konvencija Lietuvai perduotą valdžią Klaipėdos krašte.
A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (1936 m.) kalbama apie teritorinį suverenitetą Vilniaus srityje, pripažintą Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. sutartimi.
Zenonas Ivinskis knygoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (1978 m.) taip apibūdina Jogailos įsipareigojimus Ordinui.
Zenonas Ivinskis knygoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (1978 m.) perteikia tarybinių istorikų vertinimą ir jo istorinį kontekstą.
Lietuvos Tarybų respublikos suverenumas, «plačiųjų lietuvių tautos masių siekimas »^16 , sukliudytas užsienio intervencijų ir buržuazinės-fašistinės diktatūros, vėl buvęs įvykdytas 1940 m.
Kitu aktu buvo daroma savotiška karinė sąjunga. Jogaila ordinui žadėjo padėti prieš jo priešus. Į Lietuvą siunčiama pagalbinė kariuomenė, iki Vilniaus atvykusi su savo maistu, toliau turėjo būti viskuo Jogailos aprūpinta. Bet šio suverenumas buvo siaurinamas, kai jis įsipareigojo ordinui padėti prieš jo priešus ir be jo žinios, patarimo ir valios nepradėti karo.
Pirmoji — pagrindinė konvencija perduoda Lietuvai suverenitetą Klaipėdos krašte, uždeda pareigą atlyginti okupacijos išlaidas ir dalį reparacijų, nustato optacijos sąlygas, atleidžia klaipėdiečius
šalys pasižadėjo visose aplinkybėse gerbti viena antros suverenumą ir teritorialinį integralumą bei neliečiamybę, o taip pat susilaikyti nuo bet kurių agresyvinių (puolamųjų) veiksmų.
vyriausybė pareiškė atskiram laiške, kad, vadovaudamasi savo simpatijomis ir nuolatiniu noru matyti lietuvių tautą nepriklausomą, ji nekeičia savo nusistatymo dėl teritorialinio suvereniteto Vilniaus srity, kuri buvo pripažinta Lietuvai 1920 metų liepos 12 dienos sutartim.